„Empire State Building“

Rugpjūčio 22 dieną aukščiausias Niujorko dangoraižis „Empire State Building“ nušvis Lietuvos vėliavos spalvomis.

Garsusis Niujorko pastatas nuo rugpjūčio 7 dienos kasdien keičia savo spalvas. Taip jis darys iki rugpjūčio 24-osios, t. y. tos dienos, kai baigsis Pekino olimpinės žaidynės. Per 16 dienų keturi dangoraižio šonai bus švytėję 68 olimpiadoje dalyvaujančių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, vėliavų spalvomis.

Žaidynių išvakarėse - rugpjūčio 7-ąją - pastatas buvo apšviestas Jungtinių Valstijų ir Kinijos vėliavų spalvomis. Paskutinę dieną jis atrodys tik kaip didžiulė JAV vėliava. O kiekvieną dieną dangoraižis nušvinta vis kitomis spalvomis - taip pagerbiama 29 kartą surengta olimpiada.

Kad apšviestų patį aukščiausią Niujorko pastatą, jo savininkai naudoja senovišką sistemą, nors yra įrengti ir kompiuteriu kontroliuojami šviesos sklidimo diodai. Įgyvendinti tokį sumanymą nelengva. Kai kurių valstybių vėliavos gana sudėtingos, be to, šalys jas vis keitė. Pavyzdžiui, iš apartheido išsivadavusios Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė sulaukė beveik 7000 siūlymų, kokia turėtų būti naujoji šalies vėliava. Galų gale buvo nutarta apsistoti ties 6 spalvomis, kurios atspindėtų valstybės daugiatautiškumą: juoda, žalia, geltona (šios spalvos populiarios tarp išsivaduojamųjų judėjimų) ir raudona, balta, mėlyna. Pastarosios turėjo simbolizuoti ryšį su Jungtine Karalyste ir Britų Sandraugos šalimis.

Pasikeitė ir Ruandos vėliava. Valstybė po 1994 metų genocido pašalino iš vėliavos raudoną ir juodą spalvas, kurios asocijavosi su krauju bei gedulu, ir vietoj jų pasirinko dangiškai žydrą, geltoną ir žalią. Laimė, dauguma šalių nėra linkusios kaitalioti savo vėliavų.

Dabar 6 elektrikai kas 6 valandas keičia „Empire State Building“ apšvietimą. Ypač daug darbo jie turi naktimis, kai tenka pakeisti 182 šviesos šaltinius. Elektrikai džiaugiasi bent tuo, kad nereikia keisti visų lempučių, nes daugelyje vėliavų yra tokių pat spalvų.

Lietuvos trispalvės juostomis aukščiausio Niujorko pastato šiaurinė siena nušvis olimpinėms žaidynėms jau einant į pabaigą - rugpjūčio 22 dieną, penktadienį. Ant kitų trijų dangoraižio šonų tuomet puikuosis Kamerūno, Estijos ir Tailando vėliavos.

Žinot, kaip gyvenimas kartais pradeda keistis? Toks jausmas, kad viskas, kas nutiko Prieš Tai, nusidažo visai kitom spalvom. Ir jautiesi lyg truputį trenktas. Panašiai, kaip žiūrint tą filmą – „My Blueberry Nights“. Arba ,turbūt, kai pirmą kartą žiūrėjai „Matrix“.

Toks mielas tas trenktumo jausmas. Lyg vairuotum naktį be tolimųjų šviesų. Dar mėgstu sapnus ir norus, kurie pildosi. Ypač, kai jie pildosi pačiu laiku.

Kartais link kai kurių permainų reikia eiti labai ilgai. Kartais, jau pradėjęs, labai gerai žinai, kad tikslas daugiau ar mažiau yra tiesiog nepasiekiamas... Bet vis tiek eini. Nes, kad ir kaip ten būtų, mokomės tik iš savo klaidų.

Gyvenimas nelyg pasikarojantis sapnas. Nubundi ir galvoji, kad viskas baigėsi. Nubundi ir supranti, kad niekada net nebuvai užmigęs.

Gyvenimas moka būti didžiuliu žemės drebėjimu. Seismografine katastrofa. Nesibaigiančiu sapnu, pilnu išgalvotų gyvenimų ir figūrų. Gyvenimas, kuriame supranti, kad vieną dieną bus ta akimirka, kai turėsi pasirinkti, ar stovėti ir laukti, ar kapstytis tolyn. Tas didžiulis žemės drebėjimas nenustoja draskęs tavęs ir visų tave supančių. Jauti, kaip netenki jėgų ir viskas susimala į vieną pilką masę. Tačiau tai dar nėra baisiausia. Baisiausia dalis ateina prieš pat tau nubundant. Nubundi ant žemės jausdamas aitrų skonį burnoj. Nubundi ir prisimeni: tas žemės drebėjimas nutiko prieš daugelį metų.

Kažkada, kai buvau sunkiai patikinti stebuklais ir Mažasis Princas dar nebuvo manęs įsimylėjęs (o gal atvirkščiai – amžinai tai painioju)... kažkada tada maniau, kad viskas tiesiog pasibaigia. Game over. Kai pereini į kitą lygmenį viskas tiesiog kartojasi. Tik lieka daugiau jausmo, kad tai jau darei, kad per daug gerai žinai taisykles, kad pralaimėtum. Bet pralaimi. Ir vistiek bandai toliau. Kol supranti, kad neverta.

Dabar žinau. Dabar žinau Didžiąją Paslaptį – esi vienintelis galintis tai pasakyti. Sau. Visa kita tiesiog susidėlioja. Nes pasaulis nėra tobula vieta. Nėra Miegančiosios Gražuolės sapnas ar Septynių Nykštukų žaidimo aikštėlė. Žinojimas priklauso nuo tavo sugebėjimo sukurti Jo iliuziją. Ir tas skausmas yra tiesiog normalus. This is how life is. Tada supranti, kad nebuvo jokio žemės drebėjimo. Buvai tik tu savo vidinėje dykumoje iš kurios takelius rasi tik tu pats.

To ir linkiu. Nepasiduoti ir Sapnuoti.
Labanakt.

Valdas Adamkus D.Dokšaitės nuotr.

Tomas Viluckas

Prezidentas Valdas Adamkus, prieš mėnesį vetavęs, jo nuomone, Konstitucijai prieštaraujančias Pilietybės įstatymo pataisas, siūlo surengti referendumą dėl atitinkamos Konstitucijos pataisos. Šalies vadovo manymu, galimybę turėti dvigubą pilietybę reikėtų suteikti visame pasaulyje gyvenantiems lietuviams. Referendumą bus siūloma rengti per prezidento rinkimus, vyksiančius kitais metais, nes tai esą pritrauktų jame dalyvauti daugiau piliečių.

Idėja nenauja. Prisiminkime, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės dar pernai siūlė Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas, bet jo nutarimo projektas įstrigo Seime. Dabar šis sumanymas vėl atgaivintas. Referendumas turėtų tapti gelbėjimosi šiaudu iš tos politinės impotencijos, kuria serga mūsų šalies politinis elitas dėl pilietybės reikalų.

Bet ar toks gelbėjimosi planas nėra iliuzija? Juk pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymą siūlomiems konstituciniams sprendimams turi pritarti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Tokios įstatymo nuostatos piliečių valios pareiškimą daro neįgyvendinamu dalyku. Juo labiau kai žinome, kad didžiulė dalis mūsų piliečių yra emigravę, o jų vardai ir pavardės styro rinkėjų sąrašuose. Net jei referendume dalyvautų kone visi „likusieji“, kažin ar būtų įmanoma tikėtis pozityvių rezultatų. Negana to, jam žlugus pati dvigubos pilietybės praplėtimo idėja ilgam būtų palaidota.

Taigi ar verta iš viso rengti referendumus esant dabartinėms Referendumo įstatymo nuostatoms? Ar pirmiau nereikėtų keisti rinkėjų sąrašų sudarymo metodikos, nes kitaip krašto ateitį ir toliau lems abejingoji dauguma.

Kitas svarbus klausimas: ką būtų siūloma spręsti referendumu? Štai kažkur prasmegusiame A.Paulausko projekte pateiktas toks klausimo tekstas: „Pritariu, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis.“ Koks blaivaus proto lietuvis gali pritarti šiai formuluotei? Pavyzdžiui, tai reiškia, kad koks šimtas tūkstančių Lietuvos rusakalbių taps ir Rusijos piliečiais, o kur tada garantijos, jog neateis „išlaisvintojai“ kaip Pietų Osetijoje ar Abchazijoje...

Tad teisininkų, kurie didžia dalimi atsakingi už šią keblią situaciją, laukia sunki užduotis. Juk ir prezidentas pripažįsta, kad tiksli teisinė formuluotė kol kas neparengta. Žinant prezidentūros teisininkų pajėgumą, tampa akivaizdu, jog susitarti dėl jos tikrai bus nepaprasta. Juk tas pats A.Paulauskas teigė, kad dvigubą pilietybę apriboti tik lietuviais (kaip siūlo V.Adamkus) būtų diskriminacija kitų Lietuvos piliečių atžvilgiu. Be to, jei teisininkai ir politikai pajėgtų dėl to susitarti, ir aklavietės šiuo klausimu paprasčiausiai nebūtų.

Todėl pagrįstai kyla mintis, kad referendumo idėja turi padėti spręsti kitas problemas. Juk prezidentas vetavo Pilietybės įstatymo pataisas. Dabar jo pasiūlymu tarsi ieškoma išeities iš susidariusios, šachmatų terminais kalbant, patinės padėties.

Lietuvoje prezidentas negali skelbti referendumo, tai - Seimo prerogatyva. Tad jei Seimas nepritars tokiam prezidento žingsniui, tuomet jis, o ne V.Adamkus bus kaltas dėl įstrigusio dvigubos pilietybės klausimo.

Kitas dalykas, kad referendumas turėtų būti dubliuojamas su prezidento rinkimais. Kyla klausimas: jei dėl referendumo vis dėlto būtų sutarta ir jis įvyktų, ar būtent referendumas nenustelbtų prezidento rinkimų ir tuo pat metu netaptų savotiška „dūmų uždanga“? Stebint mūsų šalies politinį peizažą darosi akivaizdu, kad būsimas prezidentas bus svarbi figūra įvairiuose procesuose. Kas garantuotas, jog per debatus dėl dvigubos pilietybės rinkėjams lengviau negali būti „prastumtas“ savas vaikinas iš prezidentūros...

Pagirtina, kad politikai vis dažniau pareiškia norą tartis su šalies piliečiais. Tik kažkodėl sunku suprasti, kokių motyvų turėdami jie tai daro. Kaip ir referendumo dėl dvigubos pilietybės atveju, ar čia nesama paprasčiausio politikų bandymo permesti atsakomybę nuo savo ant tautos pečių?

Stockxpertcom nuotr.

Lietuvos pilietis kaltinamas Šveicarijoje įvykdęs penkis ginkluotus apiplėšimus, per kuriuos žuvo du žmonės, o du buvo sunkiai sužeisti. Žudikui gresia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, o tuo metu Lietuvoje ekstradicijos laukia įtariamas jo bendrininkas.

Šveicarijos žiniasklaida skelbia, jog abi žudiko aukos - juvelyrai. Vienas jų buvo nužudytas 2005-ųjų liepą, su kitu žiauriai susidorota praėjusių metų vasarį. Kadangi pirmasis mirtinas išpuolis buvo įvykdytas Glaruso mieste, būtent čia vyks teismo procesas.

Teigiama, jog nusikaltėliai, pradėję savo veiklą 2005 metų birželį, grobė prabangius laikrodžius ir įvairius papuošalus, siekdami juos parduoti. Bendra pagrobtų daiktų vertė per 762 tūkst. Šveicarijos frankų (1,58 mln. litų).

Glaruso kantono teisėjas, atsakingas už bylos tyrimą, siekia perkvalifikuoti nusikaltimą į nužudymą apiplėšimo tikslais. Už tai 34-erių lietuviui, šiuo metu teismo laukiančiam Ciuricho sustiprinto saugumo kalėjime, gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 10 metų iki gyvos galvos.

Šveicarijos pareigūnai taip pat rengiasi iš Lietuvos apklausai parsigabenti įtariamą žudiko bendrininką. Šiuo metu tvarkomi dokumentai dėl 35-erių Lietuvos piliečio išdavimo. Vyriškis buvo sulaikytas Lietuvoje šių metų balandį, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai Šveicarijos pareigūnai paskelbė jo tarptautinę paiešką.

Savo kaltę pripažįstantis žudikas, sulaikytas 2007 metų kovą Vokietijos Bavarijos žemėje, iki šiol kategoriškai neigia turėjęs bendrininką. Tuo tarpu šveicarų pareigūnai daugiausiai remiasi negausiais liudininkų parodymais.

Tikimasi, jog bylos tyrimą pavyks užbaigti iki šių metų pabaigos. Tada surinkta medžiaga bus perduota Glaraus kantono prokurorams, kurie galutinai spręs, kokie kaltinimai turėtų būti pateikti dviem Lietuvos piliečiams.

Stockxpertcom nuotr.

Praėjusį savaitgalį Günthersdorfo (apie 16 km į vakarus nuo Leipzigo) prekybos centre buvo pagauti trys lietuviai, bandantys pavogti kosmetikos prekių, rašoma policijos pranešime spaudai halleforum.de.

Policijai patikrinus 20, 25 ir 26 metų jaunuolių automobilį buvo rasta įvairių vogtų prekių maždaug už 4 tūkst. eurų: kvepalų, mobiliųjų telefonų, vardinių dizainerių drabužių, įvairių instrumentų.

Lietuviai laikinai uždaryti į areštinę, vyksta tolesnis tyrimas.

L.Žigelytės nuotr.

Pernai Airijoje dirbantys darbo imigrantai iš Vakarų Europos pasiuntė į gimtąsias šalis 1,5 mlrd. eurų, t.y. 3 kartus daugiau nei 2006 m. Ši suma nėra galutinė, nes pasinaudota tik centrinių Vakarų Europos bankų duomenimis, rašo Latvijos laikraštis „Čas“. Pinigų pervedimo paslaugą teikianti bendrovė „Western Union“ ir kitos panašia veikla užsiimančios bendrovės nesiunčia veiklos ataskaitos statistikos biurams.

Kaip rašo „The Sunday Times“, remdamasis Airijos statistikos biuro ir Vakarų Europos bankų informacija, daugiausiai pinigų – 1,3 mlrd. eurų į tėvynę yra išsiuntę lenkai, kurių Airijoje yra daugiausiai, lyginant su kitų šalių atvykėliais.

Airijoje dirbantys latviai pernai išsiuntė į tėvynę 84 mln. eurų, per šiuos metus jie jau spėjo išsiųsti 39 mln. eurų. Lietuvių darbo imigrantai 2007 m. išsiuntė į Lietuvą 136 mln. eurų, o per šiuos metus – 28 mln. eurų.

Airijos statistikos biuro duomenimis, Airijoje dirbantys imigrantai didžiąją uždarbio dalį siunčia į tėvynę, o Airijoje išleidžia nedideles sumas. Ekonomistų nuomone, toks reiškinys gali turėti neigiamos įtakos Airijos ūkiui.

Didžiojoje Britanijoje nuo pylimo nuvažiavus ir apsivertus turistiniam autobusui, preliminariais duomenimis, sužeisti ir keli lietuviai. Iš viso sužeista 70 žmonių ir vienas žuvo.

Pasak Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje trečiojo sekretoriaus Andriaus Visockio, sužeistųjų skaičius ir tapatybės kol kas dar tikslinamos.

„Jungtinės karalystės policija perdavė sąrašą asmenų, kurie buvo sužeisti toje avarijoje. Jame yra keletas lietuviškų pavardžių. Žuvusiųjų su Lietuviškomis pavardėmis nėra. – Lietuvos radijui sakė A. Visockis. – Sąraše buvo pažymėta, kad yra du Lietuvos piliečiai, bet pagal pavardes matyti, jog jų yra daugiau. Britų policija tautybes ir pavardes dar tikslina“.

D.Sirvido nuotr.

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad iki euro įvedimo Lietuvoje lito ir euro santykis pasikeis.

55 proc. gyventojų nuomone, iki euro įvedimo lito vertė euro atžvilgiu sumažės, o 5 proc. - padidės, rodo BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės RAIT liepos mėnesį atlikta apklausa.

Tikinčiųjų, kad iki euro įvedimo Lietuvoje lito vertė euro atžvilgiu padidės, daugiau buvo tarp 15-24 metų amžiaus šalies gyventojų.

18 proc. respondentų teigė, kad lito ir euro santykis nesikeis. Tokios nuomonės dažniau laikėsi apklaustieji su aukštuoju išsimokslinimu, taip pat gyventojai, kurių vieno šeimos nario pajamos per mėnesį viršija 1,5 tūkst. litų.

22 proc. respondentų sunku buvo atsakyti, ar keisis ir kaip keisis euro bei lito santykis iki euro įvedimo. Nuomonę šiuo klausimu sunkiau buvo išreikšti 65-74 metų gyventojams bei žmonėms su pradiniu ar pagrindiniu išsilavinimu.

Lito ir euro santykis šiuo metu yra 3,4528 lito.

RAIT liepos 18-3-23 dieną apklausė 1017-a 15-74 metų amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų.

Eurą Lietuva, manoma, įsives ne anksčiau kaip 2012-2013 metais, nors šalies valdžia tvirtina, jog realu jį įvesti pradedant 2010-aisiais.

L.Jakučionio nuotr.

Nacionalinė vartotojų konfederacija (NVK) pasipiktino dėl šiuo metu vykdomos kampanijos „Mes laimėsim“, kurioje naudojamos į Lietuvos vėliavą panašios automobilių vėliavėlės.

„Viena įmonė, skatinanti vartoti „Švyturio“ alų, planuoja išdalinti 135 000 automobilių vėliavėlių, panašių į Lietuvos vėliavą, ant kurių patalpintas verslo įmonės logotipas – „Mes laimėsim". Tokiu būdu, dvi komercinės įmonės, vykdydamos bendrą projektą, naudoja valstybės simbolį savo verslo tikslams...“ - teigiama NVK pranešime.

NVK viceprezidentė Alvita Armanavičienė BNS sakė, kad „Vėliavos įstatyme (Lietuvos Respublikos vėliavos ir kitų valstybių vėliavų įstatyme - BNS) yra nuostata, kad ant vėliavos neturi būti ženklų, kurie prieštarauja moralei ir viešajai tvarkai.“

A.Armanavičienės nuomone, „tai miglota nuostata“ ir ją apeidami, verslininkai bando sau daryti reklamą.

Apibūdindama vėliavėlę „Mes laimėsim“ viceprezidentė BNS sakė, kad „yra padaryta laužtinė linija, ir verslininkai sako, kad tai yra suvenyras, tačiau ji yra panaši į valstybės vėliavą.“ Jos nuomone, tai yra paslėpta reklama: „Tie, kas važinėja su tomis vėliavėlėmis, turi būti nemažai alaus išgėrę, kad jie būtų laimėję tuos kamštelius ir gavę tas vėliavėles.“

NVK jau kreipėsi į Valstybinę vartotojų tarnybą dėl paslėptos reklamos ir nesąžiningos komercinės veiklos.

Akcijos iniciatorė bendrovė „Švyturys - Utenos alus“ NVK kaltinimus laiko „absurdiškais“: „NVK tokiu atveju reikėtų uždrausti visą sirgalių atributiką ir pasmerkti visus Lietuvos suvenyrų gamintojus, kurie pardavinėja šimtus tūkstančių nacionalinių spalvų suvenyrų.“

Anot bendrovės ryšių su visuomene atstovo Dainiaus Smailio, „Švyturys“ ne prekiauja, bet dovanoja sirgalių atributiką daugumoje sporto barų ir kavinių, kurios rodo tiesiogines transliacijas iš Pekino.“

Pasak D.Smailio, „ant sirgalių vėliavėlių nėra jokio komercinio prekės logotipo, tik ženklas, kviečiantis sirgalius palaikyti komandą“.

Tuo tarpu Heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Antano Rimšos nuomone, tokia kampanija gali pažeisti įstatymą: „Net pamėgdžiojimas yra pamėgdžiojimas. Jeigu naudoji tris spalvas, bet kaip jas išdėliosi ir dar sujungi su savo verslais, tai yra nepriimtina."

Heraldikos komisijos vadovas BNS sakė, kad „kartais gali būti leista ką nors papildomai naudoti, bet ne kokių nors gaminių propagandai. Būna išimčių, bet tada turi būti suderinta su keliomis institucijomis.“

Anot E.A.Rimšos, „patriotizmą galima sukelti ir kitais būdais“.

LVK – „skėtinė“ vartotojų asociacija Lietuvoje, kurios nariai yra kitos nevyriausybinės organizacijos dirbančios vartotojų teisėtų interesų atstovavimo, teisių gynimo bei vartotojų švietimo srityse.

„Švyturio“ akcijos, kuri vyksta parduotuvėse ir baruose, metu perkant šios bendrovės alų, galima laimėti įvairios atributikos (rankšluosčių, apyrankių, sirgaliaus kepurių, vėliavėlių automobiliui) su Lietuvos vėliavos spalvomis.

Ekonomiškai ir politiškai pakankamai stabilios Rytų Europos valstybės ilgai kurstė investuotojų pasitikėjimą, tačiau pastarąjį dešimtmetį trukęs svaiginantis ūkio augimas negalėjo tęstis amžinai, dienraštis „Verslo žinios“ cituoja savaitraštį „The Economist“

Šiandien skolinimosi kaina baugina, o darbo jėgos trūkumas ima kandžiotis. Pasenusi infrastruktūra, tokia kaip įžymieji Lenkijos keliai, pančioja prekybą. Kai kuriose šalyse pastebimai išaugo infliacija, o pasaulio rinkos tampa vis sunkiau įžengiamos. Nepaisant to, bendras regiono augimas šiemet tebebuvo stebėtinai stiprus. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad euro zonos smukimas tik prasideda ir nepasiekė šio Europos pakraščio, o vidaus vartojimas regione tebeauga.

Latvijos ir Estijos burbulas jau sprogo, konstatuoja „The Economist“. Pavyzdžiui, Latvijoje mažmeninės prekybos apimtys, lyginant su ankstesniais metais, sumažėjo 8,3 proc., o gamyba – 6,4 procento. Statybų sektorius stagnuoja. Infliacija siekia 17 proc. – šalį su fiksuoto kurso nacionaline valiuta tai turėtų gąsdinti. Tačiau baisiausi nuogąstavimai dėl Latvijos kol kas nepasitvirtino.

Didžiausia regiono ekonomika Lenkija atrodo geriau nei jos kaimynės. Pirmąjį šių metų ketvirtį jos ūkis augo stebėtinus 6,1 proc., o prieš penkerius metus 20 proc. siekęs nedarbas tiesiog išgaravo lenkams masiškai išvykus uždarbiauti į Britaniją ir Airiją. Tiesa, šiandien Lenkijos plėtra linkusi lėtėti, o nuo pernykščių 4 proc. iki 6 proc. išaugusi bazinė palūkanų norma žada dar kilti. Tai stiprina zlotą euro atžvilgiu ir vilioja emigravusius lenkus grįžti, tačiau pjauna eksportuotojus.

Siaurėjant rinkai Lietuvoje, statytojai taikosi į NATO užsakymus. Dalyvavimui konkursuose būtinomis valstybės garantijomis susirūpino keturios įmonės.

Šiaulių plento kelininkams, kurie prieš kelerius metus už NATO pinigus Zoknių oro uoste keitė lėktuvų kilimo - nusileidimo tako dangą, o neseniai baigė panašų objektą Estijoje, dar vienas aljanso konkursas - atnaujinti aviacijos bazę Latvijoje - tikrai nebe naujiena.

Reikia tik iš vėl gauti patikimumo deklaraciją, o tada – stengtis laimėti konkursą.

O štai kitoms Lietuvos bendrovėms, nusprendusioms mėginti laimę NATO finansuojamuose objektuose, pirmiausia reikia bent patekti į potencialių dalyvių sąrašą. Patikimumo dokumentus išduodanti komisija pastebi, kad pastaruoju metu į ją kreipiasi vis daugiau statybų bendrovių.

„Svarstome dviejų tipų prašymus. Vienas yra bendro pobūdžio, kur įvertiname bendrovių patikimumą – tai daugiausia dėl mokestinių nepriemokų, dėl finansinės įmonės būklės, ar yra vykdomi kokie nors ikiteisminiai tyrimai. Gavus bazinio patikimumo pažymėjimą, antrasis etapas – jau konkrečiam projektui, konkrečiam kvietimui“, – aiškina Ūkio ministerijos sekretorius Gediminas Rainys.

Komisijos išduodami dokumentai - savotiška valstybės garantija, kurios NATO reikalauja iš norinčiųjų vykdyti aljanso finansuojamus projektus.

Statybininkai kol kas neįvardija, kokiuose konkursuose ketintų dalyvauti, tačiau pripažįsta,jog NATO objektai praplėstų mažėjančią jų rinką, nors ir pareikalautų nemažai pastangų.

„Iki šios dienos turėjome labai daug darbo Lietuvoje, bet mažėjant užsakymų, esame pasiryžę važiuoti į bet kokią šalį darbuotis. [..] Viena iš galimybių praplėsti savo verslo galimybes yra NATO konkursai“, – aiškina „Eikos statybos“ generalinis direktorius Rytis Ivanauskas.

Į patikimų dalyvių sąrašus šiandien įtrauktos trys iš keturių prašymus pateikusių statybos bendrovių.

Kasmet įvairių šalių įmonėms už paslaugas ar produktus NATO sumoka daugiau nei 1 mlrd. Lt. NATO užsakymus jau yra vykdę lietuviai kelininkai, karinės ekipiruotės gamintojai, informacinių technologijų kūrėjai.

Jadvyga Pšibilskaitė-Damušienė Lietuvos žinių nuotr.

Audrius Musteikis

Su Adolfu Damušiu (1908-2003) Jadvyga Pšibilskaitė-Damušienė nugyveno šešiasdešimt penkerius laimingos santuokos metus. Šiandien jai miela ir graudu prisiminti ne tik apysakos vertą jų pažinties istoriją, bet ir bendrus žygius lietuvybei išeivijoje puoselėti.

Jadvyga Aleksandra Damušienė - Lietuvos rekordininkė. Agentūros „Factum“ išduotas rekordo diplomas skelbia, kad ji yra vyriausia Lietuvos vairuotoja - vairavimo teises turi nuo 1952-ųjų. „Tai buvo staigmena, kai paskambino ir pakvietė atvykti, - pasakoja ji. - Įvažiavau į tokį kiemą, apsisukau, paskui laikraščiai rašė, kad puikiai manevravau ankštoje erdvėje.“

Ponia Jadvyga pati labai aiškiai taria ir iš kitų laukia to paties. Ji, mokytoja, visada kreipia dėmesį į tartį: „Įsijungiu CNN, ten pranešėjai ir žurnalistai taip išsižioja, kad visi „viduriai“ matyti, o Lietuvoje net žinių vedėjai prastai artikuliuoja, kalba tarsi nepražiota burna.“

Šiapus slenksčio - Lietuva
Su devyniasdešimt trejų metų J.Damušiene susitinkame jos bute Vilniaus centre. Šiemet ji čia ketina ir žiemoti. Į Otavą (Kanada), kur ambasadoriauja dukra, vyks pavasarį. Gintė Damušytė, Lietuvos Respublikos ambasadorė Kanadoje, seka tėvų pėdomis - jau seniai yra įsitraukusi į lietuvišką veiklą. Kanados lietuviai džiaugiasi, kad jų bendruomenės gyvenimas atgijo.

Ne taip daug išeivių šeimų išugdė darbininkų Lietuvai. „Vieni dėmesį kreipė į pinigą, - atsako J.Damušienė. - Taip, laikė save lietuviais, vienur kitur pridėdavo savo pirštą, bet jiems svarbiau buvo įsikurti, įsitvirtinti, prikaupti turto. O buvo tokių idealistų (aš sakydavau vyrui, kad šitie visur nukenčia, bet jis sudrausdavo), kurie žiūrėjo ne naudos, bet kaip išlaikyti tautinę savimonę atvykus į svetimą kraštą - kad neiškristume iš tautos. Mūsų šeimos visi vaikai kalba ir rašo lietuviškai. Jiems augant buvo taip: iki namų durų gali kalbėti ta kalba, kokia mokosi mokykloje. O peržengei slenkstį - ir jau čia Lietuva. Nežinai kokio žodžio - paklausk.

Šeštadieniais vaikus veždavom į lietuvišką mokyklą, todėl jie negalėjo aktyviai dalyvauti savo mokyklos popamokinėje veikloje. Aišku, jiems nelabai patikdavo. Mes, tėvai, kovodavom. Būdavo, Detroite susirenka lietuvių šeimų vaikai žaisti kieno nors kieme ir mama išgirsta, kad jie kalba angliškai - tuoj iškiša galvą ir subara: „Kalbėkit lietuviškai!“ Sutrikdo visą žaidimą. Mes juokaudavom, kad nervus savo atžaloms gadinom nuo mažens.“

Praėjusią savaitę garsiojoje „Dainavoje“ (pernai minėtas jos įkūrimo penkiasdešimtmetis) stovyklavo J.Damušienės provaikaičiai, sūnaus anūkai. Toje pačioje lietuviškoje salelėje, kurią įkurti sumanė ir kuriai išlaikyti daugybę jėgų skyrė Jadvyga ir Adolfas Damušiai. Į šią išeivijos lietuvių jaunimo stovyklą važiavo jų vaikai ir vaikaičiai, o dabar - jau ketvirta karta. Išeiviai sakydavo: be A.Damušio ir jo energingosios žmonos pasiaukojimo neturėtume „Dainavos“. Talentinga organizatorė J.Damušienė Amerikoje buvo vadinama „akcijos karaliene“. Ji sumanė ir „Lithuanian Heritage“ stovyklą - mišrių šeimų (kurių vienas iš sutuoktinių - lietuvis) vaikams. Jaunuosius stovyklautojus tėvai atsiųsdavo net iš Virginijos salų.

Montegauskų ir Kapulauskų istorija
Kaip ir vyras Adolfas, J.Damušienė buvo aktyvi Lietuvių fronto bičiulių ir ateitininkų veikloje. Bet pirmiausia ji - pedagogė, įvairių lituanistinio ugdymo įstaigų darbuotoja. Daug savęs atidavė kitiems. Sykį maža Gintė susigraudino: „Tu kitiems viską aiškini, o man - ne.“

„Su jaunimu Amerikoje dirbau penkiasdešimt metų - nuo pat atvykimo, - pasakoja pašnekovė. - Dariau tautinės sąmonės injekcijas kiek išgalėdama. Dešimt metų mes gyvenom Klyvlende, dvidešimt septynerius Detroite, paskui trylika metų Lemonte prie Čikagos. Ko gero, aš su suaugusiaisiais nemoku taip gerai bendrauti, kaip su vaikais.“

„Čia - visas mano gyvenimas“, - J.Damušienė rodo neploną aplanką, ant kurio parašyta „Vaidinimai“. Tai montažai, inscenizacijos, adaptacijos ir originalūs tekstai. Viskas pastatyta su mažaisiais aktoriais, kurie pirmiausia būdavo mokomi aiškiai, raiškiai kalbėti, paskui - pajusti tekstą ir perteikti jo dvasią. Ne vienam tai pravertė ateityje. J.Damušienė prisimena „Eglės žalčių karalienės“ sėkmę. Net karieta buvo padirbta, kuria Eglė važiavo pas Žaltį. Lietuvių spauda stebėjosi, kaip ji „sugebėjo 46 vaikus šitaip laikyti rankoj ir kaip jie puikiai lietuviškai kalbėjo.“

O „Romas ir Julytė“, lietuviškoji „Romeo ir Džuljetos“ versija pagal J.Damušienę! „Kadaise buvo toks Šekspyras,/ Parašęs daug sunkiausių veikalų,/ Kaip žudėsi iš meilės ir iš pykčio daug didvyrių/ Ir liejos kraujas tarp garbingų giminių“, - pradėdavo skaitovas ironišką ir pamokomą Montegauskų ir Kapulauskų istoriją. Publika griūdavo iš juoko, pavyzdžiui, kai Romas, sakydamas meilės prisipažinimus Julytei, pereidavo į anglų kalbą, o galvą iškišęs Kapulauskas sušukdavo: „Kalbėk lietuviškai!“

„Gal ir nebuvau medicinai skirta, - svarsto J.Damušienė. - Tėvas man kartodavo: „Jadze, mums nereikia rusiškų grenadierių - reikia lietuviškos mokyklos mokytojų“. Paveikė - savo gyvenimą tam ir paskyriau.“

J. ir A.Damušių sūnui Vyteniui, socialinės psichologijos profesoriui - šešiasdešimt aštuoneri. Kai mama sveikina gimtadienio proga, jis prašo tik nepriminti jo amžiaus. Saulius Damušis, šešiasdešimt penkerių, - kompiuterių programuotojas. Dukra Indrė mirė nuo vėžio trisdešimt trejų. Gintė - pagrandukė. „Dukart buvau susilaukusi dvynių, - pasakoja ponia Jadvyga. - Mirė Vytenio brolis. Mirė Indrutės brolis. Būtų buvę keturi berniukai...“

Į Vokietiją J.Damušienė pasitraukė jau su dviem vaikais: dvejų metukų Sauliumi ir ketverių Vyteniu. „Prikalbinau tėvus važiuoti kartu, - pasakoja ji. - Mama rauda, nenori Lietuvos palikti. Aš - po tulžies akmenų operacijos, dar su įstatyta žarnele. Vyras - gestapo kalėjime, net tiksliai nežinau, kur. Tėvas pagailėjo manęs ir sako mamai: pagalvok, kur ji dėsis tokios būklės su dviem mažais vaikais. Jie pasiaukojo. Dabar labai kremtuosi: abu tėvai, nenorėję išvažiuoti, amžino poilsio atgulė Amerikoj, svetur. Vienas jėzuitų kunigas mane guodė: „Damušiene, žemė visur ta pati“.

„Kviečiu mielą Dūšytę šokti“
Jadvygos ir Adolfo pažinties istorija - tarsi apysakos siužetas. Ji - gimusi Jaroslavlyje, Rusijoje, jis - Baltarusijoje. Vaikams būdavo smalsu: kaipgi jie surado vienas kitą? Susitiko Lietuvoje. Viskas prasidėjo nuo ateitininkų tada rengtų „Gamtos draugo“ išvykų (Nemunu iki Kuršių marių). Šeštaklasės Kybartų gimnazistės Jadzės į ekskursiją neišleido mama - tegu nuravi daržus ir tenusimezga žiemai šaliką. Draugė prisiekė apie viską papasakoti laiškais. Gaunu pirmą laišką, griebiu, žiūriu, ne jos raštas: „Miela Dūšyte, kaip gaila, kad tavęs čia nėra... O čia taip smagu... O naktį svajingai žiūrime į žvaigždynus, apie kuriuos aiškina astronomai...“ Keistas parašas - Domasco. Pasirodo, prie susiruošusios man parašyti draugės priėjo vaikinas (pats Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas!) ir pasisiūlė padėti. Jo pavardė Domaševičius, pranešė draugė, bet visi jį vadina Domasco.

Kitais metais Marijampolėje vyko pavasarininkų kongresas, suvažiavo jaunimas iš visos Lietuvos. Stovime mes, mergaitės, ratu, laukiam, kad paskirstytų vietas nakvynei, ir kaip tik ateina tas Domaševičius, įsispraudžia tarp dviejų mergaičių, uždeda man ant peties kairę ranką, o dešine nurodinėja, ką kam daryti. Ketinau pasisakyti, kad aš ta Dūšytė, kuriai jis rašė, bet neišdrįsau.

Dar kiti metai. Draugės brolis, studentas, į abiturientų balių atsiveža būrelį draugų ateitininkų. Draugė mane pristato: čia - toji pati Dūšytė. O, sako jis, tada mielą Dūšytę kviečiu šokti. Ir mes šokom šokom... Prisipažinau norinti studijuoti mediciną, tik kad lotynų kalbos mūsų „Žiburio“ gimnazijoj nemokė. Atvažiuosi į Kauną, sako, išmokysiu, aš lotynistas, originalo kalba perskaitęs Vergilijų... Į mediciną manęs nepriėmė, lankiau paskaitas Matematikos-gamtos fakultete. Po pirmos paskaitos žiūriu: prie rūbinės - tas pats Domaševičius. Pasisiūlo palydėti. Po trijų mėnesių lydėjimų kviečia į kiną. O mama, man išvažiuojant į Kauną, prigrasė nepriimti jokių fundacijų iš jokio vyro! Prie kasos traukiu pinigus, o jis: prašau nedaryti man gėdos! Manau sau, paskui vis tiek atiduosiu. Adolfas turėjo šokolado, pavaišino, o paskui taip įsitraukė į filmą, kad po truputį pats vienas suvalgė visą plytelę. Jau į jį žiūrėjau, ne į filmą: na, ir nemandagumas! Maniau, po to atsiprašys, bet išėjom iš kino, o jis kalbėjo tik apie filmo turinį ir prasmę. Esu tikra, kad šokolado valgymo nė neprisiminė. Apskritai jis visą gyvenimą taip susitelkdavo ties dominančiu dalyku, kad negirdėdavo nei vaikų triukšmo, nei nieko aplinkui. Būdavo, šaukiu vakarienės ir neprisišaukiu, po trijų kartų nueinu pajudinti už peties, tik tada atsitokėdavo...

Kai Klaipėdoje atsidarė pedagoginis institutas, išvažiavau studijuoti ten. Susirašinėjome. Vykdamas į Suomiją susipažinti su tenykšte cemento pramone, Adolfas aplankė mane. Vaikštinėjame basi prie jūros, o jis: „Pasakyk, Jadze, kur du skirtingų lyčių žmones turi vesti šitokia graži draugystė?“ Suglumusi, dar nelabai suvokdama, kurlink jis kreipia šneką, atsakiau, kad prie altoriaus. Iš džiaugsmo jis mane išbučiavo. Grįžtu iš stoties jį palydėjusi ir galvoju, kokią didelę nuodėmę padariau - bučiavausi. Rytojaus dieną, sekmadienį, skubu išpažinties. Kunigas nuščiūva: „Ar ką nors daugiau darėt?“ Palydėjau jį į traukinį, sakau. Uždavė sukalbėti tris sveikamarijas.“

„Dideli ponai tavęs vengia“
1937 metais vykdamas į Berlyną doktorato reikalais A.Damušis sustojo Kybartuose susipažinti su Jadvygos tėvais. Ten, „ant geležinkelio bėgių“, užmovė būsimai žmonai žiedą. Ji buvo gavusi darbą netoli Jono Basanavičiaus gimtųjų Ožkabalių: „Tėvelis atvažiavo su rogėmis paimti manęs Kalėdoms, aptūlojo kailiniais ir klausia: „Tai, vaikeli, ar žinai, kad antrą Kalėdų dieną - tavo vestuvės?.. Jis atrodo geras vyras, bet labai keistas. Atvykęs iš Berlyno ne pas mus atėjo, o tiesiai pas kleboną.“ Penktą valandą vakaro užsisakė tuoktuves. Mamulė vos širdies smūgio negavo sužinojusi: kaip spėsim pasiruošti? „O ką čia ruoštis - per Kalėdas vis tiek pyrago turėsit, - atrėmė A.Damušis. - Bus du mano artimiausi draugai ir brolis.“ O svečiai? „Kam tie svečiai? - nustebo jis. - Kad į mus žiūrėtų?! Man svarbu santuokos aktas visam gyvenimui.“ Va kaip susituokėm ir išgyvenom 65 metus. Jei kartais susipykdavom susiginčiję, išeidavom vienas pro vienas, kitas pro kitas duris, o sugrįžę kaip niekur nieko toliau sau gyvenom. Malonu ir graudu prisiminti...“

Kai 1997 metais Damušiai grįžo į Lietuvą, jiems buvo gana sunku apsiprasti. Iš pradžių apsistojo pas giminaičius, paskui nusipirko butą, kurį, beje, nuomojosi pirmasis JAV ambasadorius Lietuvoje.

„Man gailiausia, kad A.Damušiui nebuvo parodyta jokio dėmesio, nors mes visą gyvenimą paaukojom Lietuvai, - atsidūsta J.Damušienė. - Mūsų bičiuliai ir dabar neatsistebi: Damušiai grįžo ir kad nors kas iš valdžios būtų atėjęs jų pasitikti. Būdavo graudu matyti, kad A.Damušio lyg bijo, šalinasi. Jis eidavo su laikraščiu į Lukiškių aikštę, o ten būtinai prisigretindavo koks vargeta, gaudavo pinigėlį, pasišnekėdavo. Aš sakydavau: kaip man gaila, kad tu tik su ubagėliais bendrauji - dideli ponai tavęs vengia. Tas nesvarbu, tas nesvarbu, atsakydavo jis.

Amerikoje mes negyvenom Amerikos gyvenimo. Todėl ir ta „Dainava“ atsirado. Būdavo, šnekam ir šnekam, kad turi atsirasti vieta, kuri suburtų mus visus ir mūsų jaunąją kartą. Puoselėdami tą mintį sutikom daugybę talkininkų, bet visa atsakomybė gulė ant mūsų pečių. Prabangos mes nesivaikėm. Dabar žiūrėdama televizijos laidas, kur išeiviai rodo savo ištaigingai įrengtus būstus, liūdnai šypsausi: kaip jiems gali būti smagu tuo didžiuotis ne kažin ką nuveikus savo tėvynei?!“

„Aš apmūrysiu visą Lietuvą“
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A.Damušis su kitais kaliniais buvo amerikiečių išvaduotas iš nacių kalėjimo Vokietijoje. Pradėjo klausinėti, gal kas žinąs, kur dabar J.Damušienė. Kemptene išgirdo: ji su tėvais ir vaikais gyvenanti už 15 mylių. Savivaldybė davė sunkvežimį su vairuotoju ten nuvažiuoti. „Žiūriu, atrieda mūsų keleliu (gyvenome Alpių papėdėje) mašina, išlipa į mano vyrą panašus žmogus su maišu ant pečių. Atbėga, - pasakodama J.Damušienė jaudinasi. - Jis! Tesvėrė 48 kilogramus - vieni kaulai ir oda. Sūnus Saulius priėjęs paklausė: „Pone, kur jūs taip ilgai buvot?“ Abu vaikai kiekvieną vakarą melsdavosi: tėte, greičiau parvažiuok iš provincijos, mat jiems buvo sakoma, kad tėtis ten.

Kemptene A.Damušis tapo lietuvių gimnazijos direktoriumi - tuoj jį pristatė pakeisti prof. S.Kolupailos. Dar silpnai jautėsi, bet ryžtingas buvo žmogus. Jeigu reikia - reikia. Prasidėjo pokarinis gyvenimas... Mes abudu, kadangi gimę Rusijoje (o rusų kvota neišnaudota), pirmieji išvažiavom į Ameriką, - 1947-aisiais. Visi kiti pradėjo vykti daug vėliau, 1949 metais. Mano tėvai - tik 1950-aisiais.“

Tarpukariu A.Damušis tyrinėjo galimybes gaminti cementą Lietuvoje. „Akmenės cementas“ ir dabar naudojasi jo Portlendo cemento receptu (tiesa, sovietiniais metais beveik visas jis keliaudavo į Rusiją). J.Damušienė prisimena, kaip vyras su studentais Akmenės rajone ieškojo kreidos klodų, kaip visą vagoną bandinių gabeno į Vokietiją ištirti, ar bus tinkami. Prisimena ir tai, apie ką svajojo A.Damušis su geriausiais draugais: inžinieriumi Juozu Linkaičiu ir teisininku Vytautu Valiukevičiumi. Išėję pasivaikščioti jie kalbėdavosi apie ateitį. A.Damušis įsivaizduodavo: „Kai jau veiks cemento fabrikas, aš apmūrysiu visą Lietuvą: ir ūkininkas, ir jo galvijai nesudegs.“ J.Linkaitis tęsdavo: „O aš apšviesiu visą Lietuvą ir, žinai, Adolfai, prie to tavo mūrinio namo dar perkūnsargį pastatysiu. Ir kiekvienoj troboj bus radijo ryšys.“ „O aš bylosiu į nusikaltėlio sąžinę, - sakė V.Valiukevičius, - rūpinsiuosi, kad kalėjimas būtų ne vien įkalinimo, bet ir naudingos veiklos vieta, amato mokykla.“

„Prieš 70 metų taip kalbėjo jauni, mokslus baigę žmonės! - pabrėžia J.Damušienė. - Aš gerte gėriau tą jų meilę Lietuvai. Ne apie pinigą šnekėjo, o ką nuveikti savo kraštui, kad jis pasivytų kitas Europos valstybes.“

Gediminas Kirkilas www.ministraspirmininkas.lt nuotr.

Lietuva Europos Komisijos (EK) sprendimą, ar bus leista pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (AE) antrojo bloko darbą, gali sužinoti jau šį rudenį, teigia ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

„Sprendimas turi būti iki metų pabaigos, nes tai susiję su techniniais dalykais. Tikėtina, kad jau rudenį žinosime“, - portalui atn.lt sakė premjeras.

Jis viliasi, kad Lietuvai su EK dėl Ignalinos AE veikos pratęsimo pavyks susitarti.

„Mano optimizmas dabar viršija 50 proc. šansų, kad mes įtikinsime EK ir galėsime pratęsti antrojo Ignalinos AE bloko veiklą. Dabar ieškome teisinio mechanizmo, kaip tai padaryti“, - teigė G.Kirkilas.

Ministras pirmininkas, anksčiau priešinęsis referendumui dėl jėgainės darbo pratęsimo, dabar teigia palaikantis referendumo idėją ir mano, kad jis „būtų naudingas“.

„Dėl Seimo sprendimo surengti konsultacinį referendumą nematau nieko blogo ir raginu žmones aktyviai pasisakyti. Mums tai būtų svarbi paspirtis derybose, kurios jau realiai vyksta su EK. Anksčiau priešinausi, bet dabar situacija yra kitokia, EK yra išklausiusi informaciją, parengtą Aleksandro Abišalos vadovaujamos darbo grupės. Kai priešinausi referendumui, ypač privalomam, baiminausi, kad EK apskritai atsisakys su mumis kalbėtis, matydama tokius veiksmus“, - aiškino G.Kirkilas.

Pirmasis Vakaruose nesaugia laikomos Ignalinos AE reaktorius buvo sustabdytas 2004 metų gruodžio 31-ąją vykdant Lietuvos įsipareigojimus ES - jie numato, kad jėgainė turi būti visiškai sustabdyta 2009-aisiais.

Deimantė Dokšaitė

Artėjant rinkimams pradedame seriją interviu su patyrusiais bei pradedančiais politikais besibalotiruojančiais į Seimą Vilniaus Naujamiesčio apylinkėje. Būtent į ją suplaukia visi užsienyje esančių Lietuvos piliečių balsai, tad norime pristatyti visus kandidatus, kad žinotumėte iš ko galite rinktis.

Pirmasis mūsų akiratyje – dvidešimt devynerių metų partijos Tvarka ir teisingumas (anksčiau liberalai demokratai) kandidatas Andrius Mazuronis.

Jis gimęs ir užaugęs Šiauliuose, 2003 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė statybos inžinieriaus magistro studijas. Šiuo metu dirba UAB „Kindis“ statybos direktoriumi.

Vedęs, su žmona Laura turi du vaikus - Kajų ir Artą. Mėgsta lauko tenisą bei važinėtis motociklu.

Kokia jūsų partijos ir jūsų paties nuomonė apie dabartinę Lietuvos emigracijos politiką? Kaip ją vertinate, ką keistumėte?
Nuomonę apie dabartinės valdžios emigracijos politiką būtų galima pasakyti, jei tik tokia politika apskritai egzistuotų. Deja, šiai dienai valstybė elgiasi taip, tarsi tie žmonės, kurie yra išvykę į užsienį būtų nebe lietuviai ir juos paprasčiausiai pamiršta. Manau, kad jei jau valstybė privedė žmones iki to, kad jie buvo priversti palikti savo šalį, tai bent jau turėtų stengtis padaryti taip, kad tie žmonės jaustųsi savo šalies neužmiršti. Šioje vietoje ženkliai aktyviau turėtų reikštis ambasados. Mano nuostata vienareikšmė: lietuviai, kad ir kur jie bebūtų, privalo mokytis lietuviškose mokyklose, privalo mokytis lietuvių istoriją, privalo žinoti, kad jie yra lietuviai. Kaip teigiamą poslinkį šioje srityje turiu pastebėti neseniai pasiektą susitarimą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei išeivijos, kad užsienyje lietuviškose mokyklose dirbančiųjų mokytojų darbo laikas, įsiskaičiuotų į darbo stažą.

Ar jūsų partijos programoje yra užsienio lietuviams skirtų punktų? Kokie jie? Su kokiomis sritimis daugiausia susiję, ką numato?
Aš esu giliai įsitikinęs, kad lietuviai grįš į Lietuvą tik tada, kai pragyvenimo lygis čia bus bent šiek tiek panašus į pragyvenimo lygį Airijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Tam, kad tai atsitiktų, visų pirma, lietuviai turi likti lietuviais. Šioje vietoje prieiname prie svarbiausio punkto visiems išeiviams: dvigubos pilietybės klausimo. Neabejoju, kad dviguba pilietybė tiesiog privalo būti įteisinta. Jei šiandien mes atstumsime savo žmones užsienyje, rytoj jie jau gali nebebūti mūsų šalies piliečiais. Tada galėsime kurti kokią tik norime gerovę, šių žmonių jau nebegrąžinsime. Kitas, pagrindinis, punktas užsienyje gyvenantiems lietuviams yra gyvenimo gerinimas Lietuvoje. Į šį punktą patenka didžioji dalis mūsų programinių nuostatų, iš kurių kaip pagrindines įvardinčiau Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo klausimą. To nepadarius mes galime neišvengti socialinės katastrofos. Mokesčių sistemos reformos, kuri skatintų smulkųjį bei vidutinį verslą, kadangi šiai dienai galiu drąsiai pasakyti, jog Lietuva yra tapusi oligarchine valstybe. Mokslas privalo būti nemokamas visiems gerai besimokantiems studentams, o ne tik tam tikrus pažymius gaunantiems studentams. Tiek švietimo tiek sveikatos apsaugos sferoje pinigai turi eiti paskui žmones, o neatvirkščiai.

Išeivijai itin svarbus pilietybės klausimas, apie kurį jau užsiminėte. Kokias jūs matote išeitis? Kaip derėtų elgtis, eiti įstatymo keliu, ar keisti Konstituciją referendume?
Kaip jau ir minėjau, tiek aš, tiek mūsų partija šiuo klausimu pasisakome vienareikšmiškai - dviguba pilietybė privalo būti įteisinta. Kadangi nežinau visų teisinių subtilybių, negaliu tiksliai pasakyti kaip procedūriškai turi būti išspręstas šis klausimas, tačiau aišku viena - šio klausimo sprendimui privalo būti visų partijų, politinių judėjimų, valstybės pareigūnų bei Prezidento vieninga nuomonė. Kalbant dar aiškiau - turi būti aiški politinė valia šio klausimo sprendimui, deja, šiandien aš tokios pasigendu. Asmeniškai aš manau, kad klausimo sprendimas ar lietuvis gali būti lietuviu referendumu, būtų tik laiko bei lėšų švaistymas. Esant vieningai nuomonei šis klausimas galėtų spręstis įstatymų bei poįstatyminių aktų pagalba.

Dažnos kalbos ir apie emigrantų grįžimą. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu? Ar reikia grįžimą kažkaip specialiai skatinti, jei taip, kaip? O gal Lietuvai kaip tik lengviau, kai dalis jos žmonių gyvena svetur?
Mintis, kad Lietuvai geriau, kai kuo daugiau jos piliečių gyvena užsienyje yra utopistinė, bei absoliučiai nepagrysta sveiku protu. Taip mąstant galima nueiti iki to, kad Lietuvos paprasčiausiai visai neliks kai visi išsimėtys po pasaulį. Lietuva yra maža valstybė, todėl kiekvieną savo pilietį turi saugoti kaip didžiausią turtą. O kalbant apie grįžimą, tai galiu pasakyti tik tiek, kad jokios kalbos apie patriotiškumą, apie Tėvynės meilę ar apie atsidavimą tautai nebus veiksmingos, kol jos nebus pagrįstos ekonomiškai. Kol lietuvis savo šalyje dirbdamas po 12-14 val. per parą nebus pajėgus įsigyti net menkiausio gyvenamojo būsto, tol apie žmonių grįžimą mes galėsime tik pasvajoti.

Neretai pasigirsta įvairių vertinimų ir apie išvykusiųjų dalyvavimą Lietuvos politiniame gyvenime. Vieni sako, kad Seime reikėtų bent kokių dešimties jų atstovų. Kiti piktinasi, kad čia negyvenantys renka likusiesiems valdžią. Ką jūs manote?
Lietuvos pilietis, kad ir kur jis begyventų, turi teisę ir tiesiog privalo dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime. Labai gaila, kad praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo labai nedaug išeivijos atstovų. Manau, kad šiemet atsiradus mobilioms balsavimo apygardoms šis kiekis bus ženkliai didesnis. Kadangi gyvename demokratijos laikais, tai kažkoks skaidymas ar kvotų padalinimas pagal gyvenamą vietą būtų nelabai tikslingas. Tokiu keliu einant galima nueiti iki to, kad Airijos lietuviai norės 3 vietų, Ispanijos 5, o Amerikos 8 vietų Seime. Rinkimai tam ir yra kad būtų išrinkti tie žmonės ir iš tų vietų, kurie geriausiai atstovauja rinkėjų valiai. Tačiau, naudodamasis proga, noriu pasveikinti vis aktyvesnį svetur esančių lietuvių dalyvavimą politiniame Lietuvos gyvenime. Esu įsitikinęs, kad tik pilietiškai aktyvioje visuomenėje mes išsirinksime vertą mus valdyti valdžią.
Ar vienas jūsų partijos lyderių Valentinas Mazuronis jums giminė?
Taip, jis mano tėtis, tačiau vėlgi noriu pabrėžti, kad šiuose rinkimuose aš dalyvauju ne kaip Valentino Mazuronio sūnus, o kaip Andrius Mazuronis.

Kuo manote esąs geresnis, tinkamesnis atstovauti išeivijos poreikius nei kiti kandidatai Naujamiesčio apylinkėje?
Beveik visi kandidatai Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje yra žmonės su patirtimi. Jie turi patirties atsineštos iš sovietinių laikų, tos patirties, kurios norint efektyviai bei racionaliai valdyti šalį gal geriau ir nereikia turėti. Šiandien Lietuvos politiniame gyvenime tvyro chaosas bei sumaištis, kurie gali būti pašalinti darant kuo didesnę politikų kartų kaitą. Tai yra neišvengiamas procesas, kurio neatlikę mes tik tūpčiosime vietoje. Lietuvai šiandien reikalingi jauni energingi, sąžiningi bei kompetentingi žmonės, kurie galėtų nebijoti prisiimti atsakomybės bei daryti nepopuliarius, tačiau labai reikalingus Lietuvai žingsnius. Esu visu šimtu procentų įsitikinęs, kad aš būtent toks ir esu. Man gaila, kai per praeitus rinkimus Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje buvo išrinkta ponia Irena Degutienė, kuri per visą savo ketverių metų kadenciją nei karto neaplankė išeivijoje esančių lietuvių. Jei būčiau išrinktas į Seimą Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje per pirmąjį kadencijos pusmetį aplankyčiau didžiuosius Lietuvių emigrantų miestus bei jų bendrijas.

Pasakykite bent penkias priežastis, kodėl išvykęs, jau kokius penkerius metus Lietuvoje negyvenantis ir nežinantis ar grįš žmogus turėtų balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose?
Jei nebalsuosi tu, nubalsuos už tave. Lietuviai, kad ir kur jie begyventų turi didžiuotis ne tik savo krepšinio komanda, tačiau ir tuo, kad jie yra lietuviai, piliečiai turi gerbti save ir savo tautą, kad ir kur jie begyventų. Jei žmonės neis balsuoti už juos prabalsuos kiti, prabalsuos taip kaip nenaudinga Lietuvai, todėl labai prašau visų, ateikite balsuoti. Kiekvienas šalies pilietis privalo nešti atsakomybę už savo šalį, o tai padaryti galima tik išreiškiant savo nuomonę per rinkimus. Nebalsavimas tai bėgimas nuo atsakomybės. Būkime atsakingi už savo šalį, būkime atsakingi už savo bei savo vaikų ateitį.

Lukas Veržbickas

Edvardas Šulaitis

15 metų amžiaus sportininkas Lukas Veržbickas iš Čikagos priemiesčio New Lenox (IL) jaunųjų triatlonininkų pirmenybėse Colorado Springs mieste (CO) buvo stipriausias „Youth Elite Men” grupėje ir iškovojo aukso medalį.

Mūsiškis savo pergalę pasiekė JAV olimpiečių treniravimo komplekse tą pačią dieną (rugpjūčio 9 d.), kai lietuvių kilmės amerikietė Mariel Zagunis olimpiadoje Kinijoje pelnė aukso medalį fechtavime.

JAV triatlono jaunimo pirmenybėse Colorado Springs National Parke ir Prospect Lake, kur treniruojasi JAV olimpiečiai, buvo varžomasi aštuoniose amžiaus kategorijose. Čia dalyvavo daugiau nei 350 jaunųjų sportininkų iš įvairių Amerikos miestų.

Kaip teigė JAV Triatlono sporto lavinimo direktorius Steve Kelly, ši vieta parinkta specialiai, norint jauniesiems sportininkus paskatinti siekti aukštumų. Jis taip pat pažymėjo, kad šiose varžybose buvo galima matyti naujų talentų, kurie galės varžytis vyresniųjų grupėse.

Varžybose buvo neįveikiamas
Vienu iš tokių perspektyvių sportininkų buvo L. Veržbickas, kuris grupėje iki 16 metų buvo neįveikiamas. Jis trijų sporto šakų (bėgimo, plaukimo ir lenktynių dviračiu) rungtis įveikė per 29 minutes ir 1,4 sek. Antruoju liko Joshua Kanute iš Geneva, IL su 30 min. 20,8 sek. rezultatu, o trečiuoju – Reeven Nathan ir Highland Park, IL – 30 min. 30,4 sek.

Lukui taupant pinigus į tolimą žaidynių vietą reikėjo keliauti ne lėktuvu, bet automobiliu. Tai sportininką gerokai nuvargino – į varžybas reikėjo stoti po trumpo atokvėpio. Tačiau šio jauno lietuvio organizmas užgrūdintas, jis sugebėjo įveikti visus savo varžovus. Tai, be abejo, ir šio jaunuolio trenerio, buvusio kauniečio Romo Bertulio nuopelnas. Jis nuo jaunų dienų lavina Luką, jau laimėjusį bent dešimt didesnių bėgimo, duatlono ir triatlono varžybų.

Galbūt iš Luko išaugs olimpietis, ligšioliniai jo rezultatai teikia tokių vilčių.
Artimiausios Luko varžybos įvyks rugpjūčio 23 d., kur jis dalyvaus Čikagos triatlone (jis vyks miesto centre netoli Michigan ežero). Čia reikės įveikti 800 metrų plaukiant, 20 kilometrų – dviračiu ir 5 kilometrus – bėgant. Lauksime ir šiose varžybose iš Luko gerų rezultatų.

Netrukus Lukas pradės lankyti Lincoln Way Central gimnaziją, tad ir varžybos tarp mokyklų jau bus aukštesnio lygio ir jis galės daugiau tobulėti. Sporto žinovai šį jauną lietuvį vertina kaip labai perspektyvų sportininką.

Kristina Buožytė Lietuvos žinių nuotr.

Sigita Purytė

Geriausias šių metų vaidybinis filmas „Kolekcionierė“ tik kelis mėnesius rodomas kino teatrų ekranuose, o jo režisierė Kristina Buožytė jau lipdo naujo filmo griaučius. Merginos palaikymo komandos branduolys nesikeičia. Pirmoji visuomet - mama. Įdomu, kokią vietą užima prancūzas Bruno Samperis, padėjęs kurti „Kolekcionierės“ scenarijų? Kristina yra prisipažinusi, kad Bruno jaučianti ne vien kolegiškus jausmus.

Šiemet baigėte kino ir televizijos režisūros studijas, gavote magistro diplomą, sukūrėte filmą „Kolekcionierė“, nominuotą geriausiu metų vaidybiniu filmu. Ką veikiate dabar?
Šiuo metu kuriu naują scenarijų. Jis - dar tik užuomazgos stadijoje. Naujame projekte mane domina kūno realybės ir minties fantazijos santykis. Kaip žmogus pasidalija tarp kūno ir... minties? Net nežinau, kaip išversti, nes angliškai sakau „body and mind“, o lietuvių kalba... Protas? Dvasia? Gal dvasia. Lietuviškai dar neapibrėžiau.

Scenarijų rašote vėl ne viena?
Taip. Dirbu su Bruno (B.Samperis - vienas iš filmo „Kolekcionierė“ scenarijaus bendraautorių - aut.). Mudu padėjome pagrindą, o dabar ieškau lietuvio scenaristo ar šiaip žmogaus, su kuriuo sutaptų požiūriai, ir galėtume kartu toliau vystyti scenarijų. Kadangi veiksmas vyksta Lietuvoje, reikia lietuviškų realijų, žmonių, dialogų.

Kai telefonu kalbėjomės birželį, buvote Prancūzijoje. Susitikote su Bruno dėl naujojo scenarijaus?
Taip. Vienai kurti nepatinka. Man reikia kalbėtis, nagrinėti, matyti viską iš šalies. Dar nepasiekiau tokio lygmens, kad galėčiau dirbti viena.

Galbūt spėjote ką nors pamatyti Prancūzijoje?
Buvau Pietų Prancūzijoje: Marselyje, Nicoje, keliuose aplinkiniuose kaimeliuose. Kaimo pamačiau (juokiasi). Tačiau pagal mūsų standartus - tai nedideli miesteliai. Man labai patiko.

Kūrybingas žmogus
Kaip susipažinote su Bruno?
Tai įvyko Prahoje, per kino ir interaktyviųjų žaidimų kūrybinius užsiėmimus. Abu buvome dalyviai. Nieko nežinojau apie interaktyvumą, buvo įdomu. Tuo metu dar studijavau akademijoje (Muzikos ir teatro akademijoje - aut.) - tarptautinėje grupėje buvome tik dvi lietuvės.

Bruno - interaktyvių žaidimų kūrėjas? Kuo jis užsiima?
Su kinu jis neturi nieko bendro, tiesiog yra kino mėgėjas, dažnai žiūri filmus. Jis kuria internetinius puslapius, jo kompanija - kompiuterinius žaidimus. Labai kūrybingas žmogus. Mūsų požiūriai sutapo.

Anksčiau spaudoje buvote užsiminusi, kad su Bruno bendraujate ne tik kaip kolegos.
Jei dirbu su žmogumi, atiduodu save visą. Vyksta mainai, dalijimasis. Natūralu, kad susižavėjau.

Pirma susižavėjote juo, tada pradėjote kartu kurti scenarijų ar atvirkščiai?
Viena skatino kitą. Daug bendravome, diskutavome apie kūrybą. Dalinausi pirmomis mintimis, paskui jis prisijungė. Kalbėdavomės daugiausia internetu. Kartais susitikdavome.

Kaip sekėsi dirbti kartu?
Kai dirbu, tai dirbu. Dažnai asmeniniai santykiai gali trukdyti. Mums taip neatsitiko. Nemanau, kad filmas, kuriam scenarijų rašėme, būtų kitoks, jei Bruno nebūtų man artimas žmogus. Į kūrybos procesą žiūrime profesionaliai. Atvirumas kuriant, žinoma, yra neišvengiamas. Jei žmogus nepatinka, nerandi bendrų susilietimo taškų, negali kartu dirbti.

Su Kristina sunku
Jums 25-eri, B.Samperiui - 34-eri. Kaip suderinote skirtingas patirtis?
Patirtis daug duoda. Buvo gerai pasitikrinti idėjas - ar ne per daug vaikiškos. Bet ne jis, o aš dažniau kritikuodavau - ir save, ir jį. Pati sau esu griežčiausia kritikė. Viską išbraukau. Vos ne iki išprotėjimo, iki nervai nebelaiko. Jei matau, kad kažkas yra melas, kažkas netinka, kažko nesuprantu - viską į šoną. Su manimi dirbti sunku. Ir Bruno taip sako.

Sunku, bet kuriate antrą scenarijų.
Nes tai įdomu. Kai iš nieko pradedi statyti kažką, užplūsta gyvybės jausmas. To reikia ir reikia. O kai sutinki žmogų, su kuriuo lengva dirbti, sutampa požiūriai - ypač. Kartu rašant scenarijų turi sutapti asmenybės, nes kartu praleidi labai daug laiko: kasdien po keturias ir daugiau valandų.

Jums pasisekė, kad sutikote Bruno?
Taip, man pasisekė.

Nuolat įtempti nervai
Dabar svarbiausias rūpestis - naujas filmas? Gal yra ir kitokių darbo planų?
Labai norėčiau daryti tai, kas patinka ir taip uždirbti. Būtų nerealu (juokiasi). Režisieriams filmų kūrimas yra aistra, bet ne pragyvenimo šaltinis. Būtų fantastiška uždirbti iš mėgstamo užsiėmimo.

Kurdami filmą „Kolekcionierė“ sutilpote į 50 tūkst. litų biudžetą. Koks buvo kūrybinis procesas, taupant kiekvieną centą? Už ką pirkote duoną?
Pusę metų niekur nedirbau, visą laiką skyriau filmui. Mane finansiškai rėmė mama. Jei ne ji, negalėčiau kurti - reikėtų rūpintis pilvo reikalais.

Per tą laiką suliesėjote?
Taip. Neįmanoma nesuliesėti. Dirbau po 12-14 valandų. Nervai įtempti. Maistas buvo ne pirmoje vietoje. Valgydavau kartą per dieną. Darbas - geriausia dieta (juokiasi).

Apie scenarijus - virtuvėje
Mama buvo pagrindinė jūsų gelbėtoja?
Mama, Bruno labai palaikė. Draugė, artimiausi žmonės. Visada prisiminsiu Jūratės (J.Samulionytės, trumpametražio filmo „Nerutina“ režisierė; filmas šiemet išrinktas geriausiu trumpametražiu filmu - aut.) pagalbą. Kai abi rašėme scenarijus, susirinkdavome mano virtuvėje: „Dabar pašnekame apie tavo scenarijų, paskui - apie mano.“ Darbas namų sąlygomis labai „fainas“. Vienas mano draugas yra pasakęs, kad kai būsiu profesionalė, turėsiu studiją, biurą, kai dirbsiu su daugeliu žmonių ir viskas bus profesionalu, tada prisiminsiu, koks „kaifas“ yra sėdėti virtuvėje ir kurti namų sąlygomis, svajoti, svaigti. Viskas pasidaro taip tikra, gyva, truputį pankiška.

O paskui? Dykuma ir miegas?
Taip. Reikia labai daug laiko atsigauti, nes dirbdama miegu vos po 4 valandas. Man visada taip būna: ramūs ir darbo periodai. Per ramiuosius miegu po 12 valandų - ilsiuosi, ilsiuosi, ilsiuosi. Kai prisisemiu jėgų, jas atiduodu. Taip ir gyvenu - bangomis.

Pasakoja mama
K.Buožytės pagalbininkė, mama Janina Buožienė pasakoja, kad nuo mažų dienų Kristina labiausiai domėjosi medicina ir menu. Pastarasis nuo seno giminės mėgstamas: Kristinos seneliai, proseneliai buvo sukaupę didžiulę biblioteką, skaitydavo eiles, poemas, vaidindavo.

Ir Kristina domėjosi teatru, klausėsi muzikos, skaitė knygas, ypač fantastines. Mokydamasi Klaipėdos „Versmės“ vidurinėje mokykloje, lankė dramos būrelį, pantomimos užsiėmimus. Baigė Klaipėdos Karoso muzikos mokyklą, grojo pianinu. Mama, gydytoja terapeutė ir endokrinologė, grįžus iš darbo pasakodavo apie medicinos pasaulį. Kol Kristina nemokėjo skaityti, tabletes skirdavo pagal spalvas - nuo kokių jos negalavimų. Vyresnėse klasėse paaiškėjo, kad medikė ji nebus. Dvyliktoje klasėje Kristina apsisprendė stoti į režisūrą. Mama prisimena, kaip duktė ištįsusiu veidu įėjo į kambarį, pasiguodė, kad „tokių jaunų, po vidurinės, jie nepriima“. Kristina turėjo omenyje Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuotaiką sugadinęs telefono pokalbis nieko nereiškė, nebent dar labiau paskatino jauną maksimalistę siekti tikslo. Galiausiai mergina įstojo į kino ir televizijos režisūrą. Jaunajai režisierei kuriant magistrinį darbą - filmą „Kolekcionierė“, mama visada buvo kartu, suvesdavo su psichologais, logopedais, kitais specialistais, su kuriais menininkė norėjo pasitarti (pagrindinė filmo veikėja - logopedė, po savo tėvo mirties praradusi gebėjimą patirti emocijas - aut.). Režisierė domisi psichologija. Studijuodama pirmame kurse, Kristina eidavo budėti į hematologijos ir reanimacijos skyrių, kur guldomi labai sunkūs ligoniai. Visus šešerius metus, kol režisierė studijavo, mama uždirbdavo pinigus joms abiem. „Jei vaikas eitų užsidirbti maistui, aprangai, tuomet kūrybai neliktų laiko", - supranta Janina. Ji džiaugiasi, kad Kristina studijuodama galėjo važiuoti į stažuotes, mokytis filmuoti, montuoti, rašyti scenarijus. J.Buožienė sako nesanti materialistė - dukters pasirinkta specialybė galbūt nesukraus jai turtų, bet darbas patiks, bus malonus. „Kol esu gyva, jai padėsiu. Jau kam kam, bet maistui mums užteks“, - tvirtai nusiteikusi režisierės mama. Kristina metus gyveno akademijos bendrabutyje, vėliau su draugais nuomojo butą, o trečiame kurse paėmė paskolą ir įsigijo vieno kambario butą. Janinai buvo labai sunku likti vienai, kai dukra išvažiavo mokytis į Vilnių. „Iš pradžių buvo sunku. Bet susitaikiau su tuo, psichologiškai ruošiau save. Dabar viskas gerai. Jos gyvenimas yra jos, o aš kiek galiu, tiek turiu padėti“, - įsitikinusi moteris.

Ji buvo dukters filmo premjeroje, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose, per kuriuos „Kolekcionierė“ paskelbta geriausiu metų vaidybiniu filmu.

Valdas Adamkus D.Dokšaitės nuotr.

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tikisi, kad agresija prieš Gruziją bei joje vykstantis plataus masto vandalizmas bus principingai įvertintas neeiliniame NATO ministrų susitikime antradienį.

Tai prezidento spaudos tarnyba paskelbė po šeštadienį vykusių V.Adamkaus pokalbių telefonu su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu ir demokratų kandidatu į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus Baraku Obama.

Pasak pranešimo spaudai, M.Saakašvilis informavo V. Adamkų apie Rusijos pusės prisiimtų įsipareigojimų nepaisymą nutraukti ugnį, sustabdyti šalies griovimą, vykdomą nežabotą Gruzijos turto naikinimą, strateginių tiltų sprogdinimą, didžiulį mastą įgaunantį plėšikavimą, kuri reikia nedelsiant sustabdyti.
M.Saakašvilis padėkojo už Lietuvos, kitų Baltijos valstybių bei Lenkijos pareikštas pozicijas besilankant Gruzijoje ir prašė visomis pastangomis siekti, kad Rusijos karių savivalė būtų sustabdyta.

V.Adamkus išreiškė viltį, kad agresija prieš Gruziją bei joje šiuo metu vykstantis plataus masto vandalizmas bus principingai įvertintas neeiliniame NATO ministrų susitikime antradienį ir bus imtasi atitinkamų veiksmų.

V.Adamkui paskambinęs B.Obama pabrėžė vertinantis Lietuvos vaidmenį sprendžiant karinį konfliktą Pietų Kaukaze. „Pritariame Lietuvos pozicijai. Jūsų valstybė daug prisidėjo mažinant įtampą regione“, - sakė B.Obama.

Savo ruožtu, V.Adamkus papasakojo apie naujus Rusijos kariuomenės savivaliavimus Gruzijos teritorijoje, naikinamą infrastruktūrą.

Demokratų kandidatas į JAV prezidentus pabrėžė, kad Rusijos veiksmai yra nepriimtini.

Marselis M.Michalausko nuotr.

Ramunė Rubinaitė

Anglijoje gyvenantys lietuviai dažnai skundžiasi, jog yra tiek daug šalių ir miestų, kuriuos norisi aplankyti, tačiau artimųjų ilgesys būna stipresnis ir daugumą lietuvių atostogauti pargena į tėvynę. Vis tik ne visi Didžiojoje Britanijoje gyvenantys tautiečiai vasaroja tarp lietuviškų dobilų. Kai kurie aktyvaus poilsio mėgėjai aplanko ir tolimus pasaulio kraštus. Anglija.lt domėjosi Anglijos lietuvių atostogomis.

Dirbti tenka ir per atostogas
Verslininkė Laura Dzelzytė sako, jog atostogos jai tai ne laisva darbo savaitė kalendoriuje, bet psichologinė būsena, nes kartais ir poilsio metu tenka dirbti, o kartais ir darbo dieną galima atsipalaiduoti: “Dažnai, net ir iškeliavus į kokį užjūrio kurortą, vis dar galvoju apie nenuveiktus darbus arba tiesiog tenka viską daryti telefonu ir internetu. Žodžiu, kartais atostogos – tai tiesiog egzotiškesnė ofiso aplinka. Bet yra dienų, kuomet net ir Londono pilnos gatvės ir sausakimši traukiniai gali suteikti tam tikrą vidinę ramybę ir atsipalaidavimą”.

Laura pasakoja, jog dažnai laisvomis dienomis grįžta į Lietuvą aplankyti artimųjų, tačiau tėvynėje praleistas laikas labiau išvargina, nei leidžia pailsėti, nes per trumpą laiką norisi aplankyti kuo daugiau brangių žmonių ir, mergina šypsosi, jog po tokios rutinos Londono dienotvarkė atrodo kaip atostogos.

Geriausios atostogos – lietuviškame kaime
Ne vieną šalį aplankiusi Laura sako, jog vis tik geriausios atostogos jai – lietuviškame kaime: “Pačios geriausios atostogos, nors dabar ir gana retos, visgi yra pas močiutę, kur praleidau visas savo laisvas nuo mokyklos dienas. Kaime dar viskas išliko nesumeluota ir neiškreipta. Basa, be makiažo ir aksesuarų, be titulų ir pareigų, prisiminus šiaurės lietuvių akcentą ir močiutės tai Smetonos laikų, tai pusiau latviškas sąvokas, aš tiesiog jaučiuosi labai saugiai ir tas saugumas suteikia ramybę ir nuostabiausias atostogas.”

Lietuvos kaime šiemet atostogavo ir daugiau nei ketverius metus Anglijoje gyvenanti Snieguolė Tobulevičienė. Moteris pasakoja, jog gyvendama Anglijoje labai pasiilgsta mamos, draugų, lietuvių kalbos ir patiekalų: “Labai smagu susitikti su draugais ir gerai pasilinksminti, nes anglai nelabai moka atsipalaiduoti. Nežinau kaip kiti, bet aš labai pasiilgstu ir mamos gaminto lietuviško maisto. Aišku, pasiilgstu ir lietuvių kalbos”. Tris sūnus auginanti Snieguolė šią vasarą į Lietuvą keliavo ne tik su vaikais, gyvenimo draugu Dean Watson, bet ir su draugo tėvais Patricia ir Dave.

Lietuviškas kaimas: maistas patinka ir anglams
“Nors atrodo, anglai turi pinigų, bet vis dėlto jie ieško pigesnių atostogų, tai buvo viena iš priežasčių. Antra, mano draugo tėvai labai norėjo pamatyti kaip mes gyvenam, nes mes su vaikais pripasakojam tiek daug skirtumų tarp Anglijos ir Lietuvos, kad jie tiesiog mirė iš smalsumo. Be to, jie labai norėjo paragauti lietuviškų patiekalų. Per praėjusias Kūčias pas mus buvo atvažiavusi mano mama ir suruošė tikrą lietuvišką Kūčių stalą, kuris draugo tėvams labai patiko. Jie tokių tradicijų neturi”, – apie anglų pasirinkimą atostogauti Lietuvoje pasakojo Snieguolė.

Didžiąją atostogų dalį šeima praleido Snieguolės mamos gyvename kaime Kalvarijos rajone, tačiau atostogautojai taip pat aplankė keletą Lietuvos miestų, Rumšiškes, ilsėjosi prie Vištyčio ežero. “Anglams labai patiko Lietuva. Draugo tėtis dar ir dabar svajoja apie mano mamos miltinius blynus su namine braškių uogiene ir naminius kiaušinius pusryčiams. Sako, kad pasiilgsta lietuviško kaimo ramumos ir tylos”, – apie atostogų Lietuvoje anglams paliktą įspūdį pasakojo Snieguolė.

Emigrantai gali sau leisti daugiau
Paklausta, kuo skiriasi atostogos gyvenant Anglijoje nuo tų, kurias Snieguolė turėdavo Lietuvoje, moteris neslepia, jog pagrindinis skirtumas tas, jog gyvenant Anglijoje apskritai gali sau leisti atostogauti: “Didžiausias skirtumas tas, kad gyvendami Lietuvoje nelabai negalėjom sau leist kur nors išvažiuot, o gyvenant čia, jei turi laiko, gali sau leist nuvykti kur nori”.

Panašų skirtumą nurodo ir dėstytoja Anglijoje dirbanti Renata Ramanauskytė: “Kol gyvenu čia, noriu keliauti, pamatyti ir aplankyti kuo daugiau, nes Lietuvoje iš lietuviško atlyginimo nelabai gali sau leist daug keliauti”. Paklausta, ar atostogos brangus malonumas, Renata sako, jog viskas priklauso nuo žmogaus ir jo galimybių, bet pati savęs labai nevaržo: “Viskas priklauso, nuo to, kur važiuoji, kur apsistoji, kiek brangus susisiekimas ten. Galima rasti šalis, kur atostogos nekainuoja labai brangiai. Aš pati nelabai skaičiuoju per atostogas ir leidžiu sau atsipalaiduoti, bet, žinoma, leidžiu protingai”.

Renata šią vasarą taip pat keletą savaičių praleido tėvynėje, tačiau, lietuvė sako, tai buvo daugiau išimtis, nei įprastos atostogos, nes turint galimybes norisi aplankyti ir pamatyti daugiau pasaulio. Šią vasarą per keturias savaites trukusias atostogas Renata be Lietuvos dar lankėsi Maltoje ir Sardinijoje. Maltoje lietuvė lankėsi antrą kartą ir, sako, atostogos šioje šalyje nėra labai brangios, o žmonės ten labai draugiški.

Sardinija Renatai taip pat patiko, tačiau lietuvė nesitikėjo, jog susikalbėti angliškai šioje saloje bus taip sunku: “Neįtikėtina, kad Sardinijoje niekas nekalba angliškai. Net meniu kavinėse nėra išversto į anglų kalbą, o itališko žodyno mes su draugėmis neturėjome”. Paklausta, kaip išgyveno angliškai nekalbančioje aplinkoje, Renata šypsosi, jog kelis žodžius itališkai mokėjo pasakyti, bet kartais ir gestais tekdavo aiškinti: “Pamenu, norėjom kartą klijų nusipirkti, nes draugės basutė sugedo. Nuėjom į parduotuvę, prašom “glue” (“klijai” aut.pastaba), “super glue”, bet jie nesupranta, o itališkai mes pasakyt nemokėjom. Aiškinam “stick” (“klijuoti” aut.past), tai jie mums davė pašto ženklų. Tai ką, nusimovė draugė batą ir parodė, kur problema, tada jie suprato”. Keliauti mėgstanti Renata sako, jog dabar jos taikinyje – Tailandas ir Japonija, kuriuos lietuvė ketina aplankyti dar šiais metais.

Gero oro atostogoms – nenusipirksi
Pasakodama apie savo atostogas verslininkė Dangira Jankauskaitė šypsosi, jog yra vienas dalykas, kurio nei suplanuoti, nei nusipirkti negali – tai geras oras: “Šiemet aš labai nusivyliau oru, labai nesisekė. Kur nuvažiuoju, ten apsiniaukę, ten lietus”. Tačiau blogas oras Dangirai nesutrukdė pailsėti ir parsivežti naujų įspūdžių iš aplankytų kurortų. Moteris šiais metais spėjo ir Palangą bei Druskininkus aplankyti, ir Kanarų saloje Gran Kanarijoje pailsėti, ir Rusijos kurorte Sočyje bei sostinėje Maskvoje pabūti. “Labai patiko Kanarai. Labai švaru, labai gražu, labai viskas sutvarkyta ten. Labai smagios atostogos buvo”, – prisimena Dangira.

Norą aplankyti Rusiją, moteris sako, lėmė jaunystės nostalgija: “Ir Maskvoje buvau lankiusis daug kartų, ir Sočyje prieš aštuoniolika metų buvau buvus, tai man labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip viskas ten pasikeitę. Sočyje gamta nuostabi: ir medis, ir kalnas, ir jūra šalia, ir saulė, ir lietus tuo pačiu metu – viskas ten taip surėdyta gamtos, nuostabu. Bet mums labai nepasisekė su oru, todėl ankščiau, nei buvom planavę, išvažiavom į Maskvą. O Maskva pasirodė pasikeitus. Visos gatvelės pažįstamos, bet buvę universalinės parduotuvės virtę firminėmis parduotuvėmis, kavinėmis. Centras Maskvos labai sutvarkytas, visur švaru, visos gatvės iššluotos, tikrai, miestas paliko įspūdį”, – prisiminė kelionę Dangira.

Kaip moteris pasakoja, Rusija yra kontrastinga šalis, kurioje gali susidurti su prabanga arba su skurdu: “Rusijoj kitaip nei Vakaruose. Sočyje, pavyzdžiui, yra labai gerų pusių ir labai blogų pusių, nėra vidutinių. Tose gerose, kur vadinamieji naujieji rusai lankosi, tai viskas super: viešbučiai, restoranai, aptarnavimas... Tikrai, retoj Vakarų šaly taip pamatysi. Bet oro uostai Rusijoj baisūs, baisus aptarnavimas”.

Keliauti galima pigiai
Trejus metus Londone gyvenanti Vita Vitautaitė pasakoja apie savo studentiškas atostogas, patvirtindama teiginį, jog keliauti galima ir daug neišleidžiant. Dar gyvendama Lietuvoje ir studijuodama Vilniaus universitete, Vita mėgdavo keliauti autostopu po šiaurės šalis: Norvegiją, Suomiją, Estiją. Atvykusi studijuoti į Didžiąją Britaniją, mergina prabangių kelionių taip pat negalėjo įpirkti, bet dėl to keliauti nenustojo. Vita pasakoja, jog dažniausiai vyksta į kelias dienas trunkančias keliones po Europos šalis, renkasi nebrangius viešbučius, pigesnes avialinijas, o programą organizuojasi pati.

“Prieš trejus metus vasarą lankiausi Graikijoje, Korfų saloje. Su drauge išsinuomojome mašiną, kad galėtume apvažiuoti visą salą ir patekti ten, kur ne visi turistai susiruošia. Aplankėm nemažai atokių paplūdimių, senovinių vienuolynų. Visą parą paskyrėm kelionei į Atėnus: nuplaukėme laivu, dieną praleidom Atėnų centre Akropolyje, naktį autobusu vykom į uostą ir iki kitos dienos pietų plaukėm laivu atgal. Taupymo sumetimais nenakvojome viešbutyje, todėl kelionė buvo gana varginanti. Bet tokios jau tos lietuvių studentų atostogos”, – šypsosi Vita, prisimindama viešnagę Graikijoje.

“Kitais metais aplankiau Siciliją. Važiavom tik penkioms dienom, bet sugebėjom apvažiuoti pusę salos ir aplankyti žymiausius miestus rytinėje pakrantėje. Kelionė vėlgi buvo ganėtinai paprasta, vykom pigiomis avialinijom, keliavom vietiniu transportu, nakvojom studentiškuose viešbučiuose. Bet, aišku, leidom sau paragauti itališkų patiekalų.

Tais pačiais metais važiavom ir į Paryžių. Tris dienas praleidom šiam mieste. Naktinio gyvenimo nelabai galėjom įpirkti, todėl dieną vaikščiojom po gatves ir muziejus, o vakarais sėdėdavom prie Senos upės ir gerdavom vyną. Daug žmonių taip daro ir ten labai maloni atmosfera vyrauja. O šią vasarą važiavau į pietų Prancūziją – Marselį. Pusę savaitės kaitau prie jūros, kitą – keliavau po apylinkes. Labai patiko Provansas, visi atsipalaidavę, niekur neskuba”, – prisiminimais ir įspūdžiais dalijosi Vita, patvirtindama tiesą, jog pigios kelionės gali būti ne mažiau įsimintinos.

Daiva Navickienė, JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė

Mieli ,,Eglutės” premuneratoriai, žurnalas vaikams ,,Eglutė”, spausdinamas JAV nuo 1953 m. Vadinasi, šis lietuvių išeivijos deimančiukas gy­vuoja 55 metus! Per šį laikotarpį ,,Eglutės” redagavimą bei spausdinimą tvarkė įvairūs pasišventę žmonės, jų tarpe: Nekalto Prasidėjimo seselės, JAV LB Švietimo taryba, Aušra ir Ričardas Spitriai.

Per paskutiniuosius maždaug 25 metus prenumerata nepadengė spau­s­dinimo išlaidų. Putnamo seselės žurnalą leido savo lėšomis. Jau eilę metų Lietuvių Fondas bei JAVLB Švietimo taryba finansiškai remia ,,Eglutę”. Sunku buvo surasti, kasšį leidinį redaguotų, surinktų jam medžiagą. Todėl sumažėjo kasmeti­nių nu­merių – pastaruoju metu, ,,Eg­lutė” buvo leidžiama 5 kartus per me­tus.

Kai 2007 m. dabartinė JAV LB Švietimo taryba perėmė vadovavimą, paveldėjo ir smarkiai šlubuojančią ,,Eglutę”. Jau keleri metai, nors ir buvo spausdinama, nebuvo atliekamas administracinis darbas – prenumeratų atnaujinimo priminimas. Tad jokių papildomų lėšų nebuvo surenkama. Tačiau žurnalas vis dar buvo buvo siunčiamas visiemskažkada jį užsiprenumeravusiems. Be to, iš pareigų atsistadyno A. ir R. Spitriai.

Švietimo taryba, norėdama išlaikyti ,,Eglutę”, nutarė žurnalą perkelti į internetą, kuris šiuolaikiniam jaunimui yra gerai pažįstamas. Padaryti šį sprendimą nulėmė ir dar viena aplinkybė – ,,Eglutė” – svarbi pagalbinė priemonė lituanistinės mokyklos mokytojams. Čia galima rasti įvairių apsakymėlių, eilėraščių, scenarijų lietuviškoms šventėms. Atlikus daugelio mokytojų apklausą paaiškėjo, kad leidžiamą žur­nalą mažai kas naudojo savo pamokų praturtinimui. O juk tai – puikus šaltinis!

Norėdami pilnai išnaudoti interneto galimybes – spalvą, garsą, vaiz­dą, kūrybą ir paiešką – lankytojams, sukūrėme svetainę: www.eglute.org.

Internetinio žurnalo ,,Eglutė” redaktorė – Orinta Kalibatienė. Žurnalo pirmojo puslapio ženkląpiešinį sukūrė dailininkas Gin­taras Jocius. Techninis apipavidalinimas – Pranas Pranckevičius. Nors dar daromi kai kurie patai­symai, jau galite apsilankyti naujoje ,,Eglutės” svetainėje.Per metus pla­nuojame išleisti 4 žurnalo numerius.

Suprantame, kad ne visi gali ar moka naudotis. Norintys žurnalą gauti ankstesniu formatu galės jį užsiprenumeruoti. Tikimės, prenumerata padengs spausdinimo, kopijavimo bei pašto išlaidas. O jei norite skaityti ,,Eglutę” internete – skaitysite nemokamai! Dabar visame pa­saulyje lietuviukai galės skaityti JAV leidžiamą lietuvišką žurnaliuką vai­kams ,,Eglutė”!

Buvusieji skaitytojai paštu gaus paskutinį – lapkričio/gruodžio, 2007 m. – spausdintą ,,Eglutės” numerį. Norintys ją toliau prenumeruoti, turės naujai užsisakyti ir žurnalas jums bus siunčiamas paštu.

Esame dėkingi visiems skaitytojams už jūsų ilgalaikį, kantrų bei šaunų ,,Eglutės” palaikymą.Dabar­tinė internetinė ,,Eglutė”prenume­ratos mokesčių nerinks, tačiau mielai priimsime aukas internetinei svetainei www.eglute.org.

Arvydas Daunoravičius J.Kuprio nuotr.

Dalia Cidzikaitė

LR generaliniame konsulate Čikagoje vyksta permainos. Pavasarį siekti diplomato karjeros konsulatą paliko raštvedys Tadas Kubilius. O štai liepos pabaigoje visam laikui su konsulatu ir šiam konsulatui priklausančiose JAV valstijose gyvenančiais lietuviais atsisveikino ir gen. konsulas Arvydas Daunoravičius. Šias pareigas jis ėjo net dvi kadencijas. Tai ne taip dažnai nutinkantis dalykas, rodantis pasitikėjimą diplomatu ir jo darbo įvertinimą.

Su gen. konsulu susitikome vos savaitei likus iki jo išvykimo į naują paskyrimo vietą — šįkart Vilniuje, LR Užsienio reikalų ministerijoje, kur jis jau pradėjo eiti globalios politikos departamento direktoriaus pareigas.

,,Diplomatinėje tarnyboje nieko nėra pastovesnio už nepastovumą. Pačią pirmąją minutę, kai atskrendi į šalį, žinai, kad iš čia išskrisi. Atvažiuoji kaip į ilgalaikę komandiruotę, kuri kažkada baigsis. Maždaug nujauti, kada ji baigsis”, — tokiais žodžiais diplomato gyvenimą apibūdino Daunoravičius. Vis dėlto jo atveju buvo kitaip, kaip jau minėjome, gen. konsulas Čikagoje išdirbo dvi kadencijas — penkerius metus.

Daunoravičius neslėpė, jog pasiūlymas pasilikti dirbti dar vienai kadencijai, jam buvo netikėtas, tačiau nors diplomato karjerai tai ne visada yra teigiamas dalykas, tie penkeri praleisti metai Čikagoje gen. konsului buvo įdomūs ir vertingi. Čia jo laukė nauja patirtis — santykiai su lietuvių bendruomene: su pavieniais asmenimis ir organizacijomis.

Paprašytas prisiminti savo pirmąjį susitikimą su lietuvių bendruomene, gen. konsulas sakė, jog jų tą dieną buvo du. Savo pirmąją kalbą Daunoravičius pasakė prie Dariaus ir Girėno paminklo Marquette Park istorinio skrydžio 70-mečio proga. Daunoravičius visam laikui prisimins ne tik patį minėjimą, bet ir tai, kaip sunku buvo tą Dariaus ir Girėno paminklą surasti, prieš tai niekad ten nebuvus. „Susitarėme, kad atvažiuosiu prie paminklo. Visi žino, kur jis yra, tik aš nežinau! Kol aš tą paminklą radau...” — šypsodamasis pasakojo Daunoravičius. Sutapimas ar ne, bet ir paskutinė oficiali gen. konsulo kalba buvo pasakyta prie Dariaus ir Girėno paminklo — tik šįkart jau 75-erių metų proga.

Po tų dviejų renginių (antrasis buvo New York lietuvių suorganizuota madų šventė laive Michigan ežere), prisimena Daunoravičius, kvietimai apsilankyti pasipylė kaip iš gausybės rago. Jei tik galėjo, jis niekada neatsisakė atvykti. ,,Jeigu žmonės kviečia, tai jie jau tikisi, kad ateisi. Juk kviečia ne iš mandagumo, — įsitikinęs Daunoravičius. — Aš visąlaik sakydavau, kad įvertinant tai, ką lietuvių bendruomenė čia, Amerikoje, daro daugiau nei 10 val. skrydžio nuo Lietuvos, be jokio užmokesčio, aukojant savo laiką, laisvalaikį, neretai ir savo pinigus, mažiausia, ką jiems atsidėkodamas galiu padaryti, tai ateiti.” Būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis lankėsi Jaunimo centre, Pasaulio lietuvių centre Lemonte, Šaulių namuose, lietuviškose šeštadieninėse mokyklėlėse ir kitur.

Paklaustas, ar buvo kada nors atvejų, kai reikėjo teikti pirmenybę vienai ar kitai lietuvių bangai ar grupei, gen. konsulas atsakė, jog dirbdamas konsulate laikėsi principo, kad visi lietuviai, nesvarbu, kokių kartų, emigracinių bangų, požiūrių ar įsitikinimų, yra vienodi ir svarbūs. ,,Mums visi lietuviai yra vienodai brangūs. Ir jeigu galime pradėti šiek tiek mažiau kalbėti apie tai, kas mus skiria, ir šiek tiek daugiau apie tai, kas mus vienija, jungia, tai jau yra gerai.” Tai Daunoravičius ir konsulate dirbantys žmonės stengėsi daryti per kultūrinius projektus, renginius. ,,Kai kam gal tai nebuvo įprasta, nepriimtina, bet ieškojome formų, kad žmonės jaustųsi gerai iš įvairių kartų ir bangų”, — sakė gen. konsulas.

Jis įsitikinęs, jog bendravimas yra pirmas žingsnis į supratimą. Ir nors kartų konfliktas visuomet egzistuoja, jo nereikia bijoti. Žinoma, prisipažino Daunoravičius, norėtųsi daugiau to susiklausymo, tačiau jis kiek galėjo, tiek skatino tą bendrumo jausmą, skatino suvokimą, jog nors ir esame skirtingo amžiaus ir skirtingų priežasčių genami atvykome į šią šalį, vis tiek esame tos pačios tautos medžio lapai. ,,Gal tai nuskambės ir iššaukiančiai bei knygiškai, bet skatinome sveiką lietuviškumo jausmą. Ne tik krepšinio pergalių metu, bet ir kitu laiku.”

Daunoravičiaus nuomone, jog jo, kaip konsulo, darbas nebuvo kritikuoti. Jo darbas buvo bandyti palaikyti lietuvių ryšį su Lietuva, su valstybe. Jo atveju tas ryšys buvo palaikomas per valstybinę įstaigą — gen. konsulatą Čikagoje. Pasak Daunoravičiaus, taip formuojasi pagarba vieni kitiems: piliečių — tarnautojams, tarnautojų — piliečiams.

Jam dirbant gen. konsulu Čikagoje, pagrindiniai jų veiklos tikslai buvo keli. Pirmieji du ir patys svarbiausi tai: konsulinių paslaugų teikimas ir ryšys su lietuvių bendruomene. Į tai įeina ir renginių rengimas, kurių dėka, Daunoravičiaus teigimu, iš naujo imi didžiuotis savo kultūriniu palikimu. Kartais renginius konsulatas rengė pats, savo jėgomis, kartais įtraukdamas lietuviškas organizacijas. Gen. konsulas apgailestavo, jog Lietuva, skirtingai nuo kitų šalių, iki šiol neturi savo kultūros centro. ,,Gal jau laikas pradėti galvoti apie tokio centrą steigimą, ypač tokioje vietoje kaip Čikaga, kuri galbūt galėtų būti ne tik vieta, kur atvežtume lietuvių meną, bet ir vieta, kur lietuviai menininkai galėtų parodyti savo darbus?”, — apie galimą tolimesnę konsulato veiklos plėtrą kalbėjo Daunoravičius.

Vien šiais metais gen. konsulatas Čikagoje surengė porą aukšto lygio LR valstybinių delegacijų apsilankymų ir susitikimų su lietuvių visuomene. Paklausus, ar, jo nuomone, tie susitikimai pavyko, gen. konsulas sakė, kad tokie pokalbiai tarp žmonių ir valstybę atstovaujančių pareigūnų reikalingi tam, kad būtų pasikeista nuomonėmis, būtų apsikeista kritika, ja pasidalinta, kad būtų išsakyta argumentuota nuomonė. Vis dėlto jam norėtųsi, kad kritika, kurios visada reikia, būtų racionali, o ne verdantis emocijų katilas.

Prisimindamas paskutinį renginį — LR Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ir jį lydėjusios delegacijos susitikimą su lietuvių visuomene Lemonte — gen. konsulas teigė, jog jis nelabai patogiai jautėsi, kai labai nepagarbiai ir visiškai be reikalo buvo užsipultas Užsienio reikalų ministras. ,,Jei mes nejaučiame pagarbos, leidžiame sau elgtis taip su vienu iš mūsų ministrų, kaip mus kitas žmogus gerbs? — klausė jis. — Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog pagarba prasideda nuo mažų dalykų.”

Daunoravičius teigė, jog jam nesinorėtų, kad toks elgesys ir mosavimas kumščiais persimestų ir į Seimo rinkimus, kurie įvyks š. m. spalio mėnesį. Gen. konsulas stebėjosi iki šiol tikrai negausiu išeivių dalyvavimu rinkimuose. Jo nuomone, vienintelis būdas demokratinėje valstybėje ką nors pakeisti, yra ne per riksmus, ne per muštynes, o per balsavimą, rinkimus. ,,Duotas įrankis į rankas, kuriuo žmonės nenori pasinaudoti. ,,Juk balsavimas yra privilegija, kurios neturėjome daugiau nei 50 metų”, — įsitikinęs Daunoravičius. Žinoma, sutiko jis, galima ginčytis, kodėl visi išeiviai balsuoja vienoje apygardoje, bet tokiu atveju jis ragina kelti ir šį klausimą ir bandyti jį spręsti.

Dar nespėjęs išvažiuoti, Daunoravičius jau kuria planus sugrįžti į Čikagą. Tiesa, jau ne kaip gen. konsulas. Jis sakė, jog gavo pakvietimą apsilankyti šį rudenį PLC, Lemonte vyksiančiame Mokslo ir kūrybos simpoziume. ,,Visi, matyt, tiek priprato, kad aš esu Čikagoje, kad net neklausia, ar aš tomis dienomis būsiu šiame mieste”, — juokavo konsulas. Yra ir dar viena priežastis, kodėl per Padėkos savaitgalį Daunoravičius norėtų būti ne kur kitur, o Čikagoje. Tai jo ir jo komandos kartu su ,,Show centru” pradėtas rengti Čiurlionio styginių kvarteto ir Andriaus Mamontovo koncertas, kuris įvyks Čikagos centre š. m. lapkričio 28 d. Tiesa, naują sumanytą projektą teks įgyvendinti jau naujai gen. konsulei — karjeros diplomatei Skaistei Aniulienei, su kuria pažintis dar laukia.

Paklaustas, ar Čikagos lietuviai galėtų tikėtis ateityje pamatyti Daunoravičių einant LR ambasadoriaus pareigas kurioje nors šalyje, gen. konsulas atsakė, jog tokio posto nori visi. ,,Norėt neužtenka, nors, aišku, blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu”, — sakė jis ir palinkėjo sau būti geru kareiviu. O kol kas keletą metų Daunoravičių tikrai galėsime sutikti Vilniuje.

Kristina Garalevičiūtė

Gorio mieste gyvenusi lietuvė Nijolė ir jos vyras, Gruzijos pilietis, į Lietuvą pas artimuosius atvyko taip, kaip stovi.

Iš Gorio pabėgę dar pirmomis jo bombardavimo dienomis, vėliau į rusų tankų apsuptus namus jie jau nebepateko. O ar iš jų kas beliko – nežino. Kone 40 metų Goryje gyvenusi lietuvė į tėvynę grįžo trečiąkart humanitarinę pagalbą Gruzijai nuskraidinusiu lėktuvu.

Moteris Lietuvoje ne tik lauks, kol Goryje nuslūgs įtampa, bet ir stengsis atgauti sveikatą po patirto šoko.

Karinis konfliktas šeimą užtiko, kai pas juos viešėjo anūkai.

„Supiko – 5 mėnesiai, Mišiko dar nėra 2 metų, Marijai nėra 3 metų, dar vienam anūkui jau 10. Pradėjus kristi bomboms, nepamenu, kaip bėgau iš darbo, kaip atsiradau namuose.

Jie visi jau buvo rūsyje. Girdėjome, kad žuvo kolega, tą pačią dieną palaidojo ir gerų draugų sūnų. Jam nutraukė ir kojas, ir rankas“, – pasakojo į Lietuvą grįžusi Nijolė Mačavariani.

Moteris prisimena ne tik mačiusi, kaip virsta subombarduoti Gorio namai, bet ir rusų tankai įnirtingai rausia vaikų futbolo aikštes.

Sutuoktiniai Lietuvoje ne tik lauks, kol įtampa Gruzijoje atslūgs, bet ir reabilituosis. Pašlijo sveikata, o į lėktuvo skrydį panašūs garsai kelia išgąstį.

Lietuvės vyras – dabar jau pensininkas, buvęs Gruzijos karininkas.

„Jeigu dabar Europa šito nesupras, jeigu nesiims jokių priemonių, šitą laiką išnaudos Rusija. Ne, Rusija į Europą tankais nevažiuos, tačiau šis laikas bus palankus Rusijai. Ir tada kils grėsmė, kad daug Europos šalių gali atsidurti tokioje padėtyje kaip dabar Gruzija“, – sakė Nugzaras Mačavarianis.

Kaip šiandien atrodo Goris, sutuoktiniai sako žinantys tik iš žiniasklaidos.

Šią savaitę pasirodė pranešimų, kad apleistus namus Goryje plėšia rusų ir osetinų kariškiai.

D.Dokšaitės nuotr.

Koks turėtų būti modernus šiuolaikinis, patrauklus muziejus? Kas tai – senų daiktų kapinės ar pramogų vieta? Ar Lietuvos muziejai pajėgūs patenkinti gausėjančių turistų poreikius? Į šiuos klausimus bandantys atsakyti muziejininkai pabrėžia, kad šiuolaikinis muziejus privalo ne tik kaupti vertybes, ruošti ekspozicijas, bet taip pat turi organizuoti renginius ir turėti nuolat atnaujinamą interneto svetainę.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos muziejų lankomumas kasmet auga: prieš šešetą metų Lietuvos muziejus aplankė virš 2 mln. lankytojų, o 2007 m. – virš 3 mln.

Vilniaus paveikslų galerijos vedėjo Vytauto Balčiūno nuomone, viena iš lankomumo augimo priežasčių yra Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, kuri paskatino turistų srautus. Turizmo agentūros iš anksto planuoja atvykstančias keliautojų grupes.

„Vakare, kai baigiasi darbo diena, į muziejų ateina 10–30 turistų grupė pasiklausyti klasikinės muzikos koncertų. Juos domina mūsų senosios muzikos kolektyvai, kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“, puikūs mūsų kvartetai“, – džiaugiasi V. Balčiūnas ir priduria, kad keliautojai iš Vakarų vertina atmosferą: jiems ypač patinka, kad, pavyzdžiui, vienoje gražiausių istorinių aplinkų – didikų Chodkevičių rūmų istoriniame salone – turi galimybę pasiklausyti muzikos.

Lankytojus pritraukia renginiais
Šiandien muziejai stengiasi sudominti ne vien ekspozicijomis – ieškoma ir kitokių formų, kitų galimybių pritraukti lankytojų.

„Kas yra šiuolaikinis muziejus? Jis neapsiriboja vien ekspozicija, vien parodos parengimu. Tiek mes, tiek kiti muziejai rengia viešus renginius, ir tai, ką daro visi muziejai per „Muziejaus naktį“, yra noras sukviesti žmones“, – aiškina Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys prisimindamas kasmetę tarptautinės muziejų bendruomenės akciją.

„Tradicinis muziejus seniai atsisveikino su ramia kūrinių kaupimo ir ekspozicijų rengimo praktika“, – pastebi ir Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas V. Balčiūnas.

J. Genys taip pat akcentuoja muziejų švietėjiškos misijos svarbą. „Muziejus turi, kiek gali, prisidėti prie pilietiškumo, istorinės savimonės formavimo ir pan. Tad įvairūs renginiai sudaro sąlygas didelei miniai vienu metu ką nors pasakyti tiek apie savo miestą, tiek apie istoriją. Manau, tai yra labai prasminga“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Nors daugeliui atrodo, kad muziejininkystė yra labai stabilus, labai ramus, konservatyvus darbas, iš tiesų mes lekiame, verčiamės per galvą ir nieko nespėjame“, – juokiasi V. Balčiūnas.

Šiuolaikinis muziejus turi būti unikalus
Muziejininkai įvairiais epitetais apibūdina šiuolaikinį, gebantį sudominti ir pritraukti lankytojus, muziejų.

Muziejų portalo Muziejai.lt redaktorė Danutė Mukienė sako, kad gerame muziejuje turi dirbti geri vadybininkai, turi būti ruošiamos ne tik parodos, bet ir renginiai, kurie padeda suformuoti konkretaus muziejaus bendruomenę. Taip pat muziejai turi pabrėžti savo išskirtinumą.

„Tarptautiniai tyrimai rodo, kad labiausiai lankomi unikalūs muziejai. Lietuvos muziejai neturi sukaupę ypatingų vertybių, tačiau kiekviename muziejuje lankytojas gali rasti, kas jam yra svarbu.

Muziejaus darbuotojai turi akcentuoti, kuo jų muziejus yra išskirtinis iš kitų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Pavyzdžiui, turime liaudies meną, kuris tikrai stebina pasaulį“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

V. Balčiūnas pabrėžia, kad itin svarbu, jog kiekvienas muziejus teiktų informaciją apie savo rinkinius, ekspozicijas internete. „Kad būtų prieinama visiems“, – aiškina jis.

„Muziejus negali egzistuoti be rinkinių, negali egzistuoti be ekspozicijų ir jų rodymo. Muziejus negali neleisti leidinių, katalogų, ypač jeigu tai yra labai svarbūs projektai“, – sako Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas.

J. Genio teigimu, muziejus turi būti patrauklus.

„Muziejus taip pat turi būti gudrus: jis turi sugebėti įvairiausiomis priemonėmis sudominti ir pritraukti žmogų, kuris apskritai muziejuje nėra lankęsis ar buvęs tik prieš daugelį metų“, – sako J. Genys ir priduria, kad jį labai stebina faktas, jog dar daugelis žmonių prisipažįsta pirmą kartą besilankantys viename ar kitame muziejuje.

D. Mukienė pastebi, kad muziejų veikloje svarbūs ir edukaciniai užsiėmimai. V. Balčiūno nuomone, mokiniams jie turėtų būti ne papildoma, o pagrindinė darbų dalis.

„Edukacijos užsiėmimus veda muziejaus pedagogai, ekskursijų vadovai. Mokytojai vaikus į muziejus tik atlydi. Lietuvoje dar nėra sukurta tokia sistema, kad į mokytojo darbo vertinimą, į mokyklos darbo organizavimą įeitų šios pamokos. Į ugdymo planą edukaciniai užsiėmimai muziejuose turėtų būti įtraukti į pagrindinę darbų dalį. Tai turi tapti visuotiniu procesu“, – pabrėžia Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas.

Kas ketvirtas turi savo interneto svetainę
Muziejų portalo Muziejai.lt redaktorė D. Mukienė pabrėžia, kad pokalbis apie muziejų interneto svetainių lankomumą turėtų prasidėti nuo išryškinimo, kas apskritai yra muziejus ir kokia yra jo misija.

„Muziejus pirmiausia kaupia vertybes, kurioms valstybė teikia prioritetą. Taip pat labai svarbus dalykas – sudaryti žmonėms galimybę gauti informacijos apie tas vertybes, susipažinti (t. y. parodos, renginiai).

Tobulėjant informacinėms technologijoms, viena iš priemonių pritraukti lankytojus, padaryti muziejus labiau prieinamais yra internetas“, – pabrėžia D. Mukienė.

Ji pastebi, kad didžioji visuomenės dalis į muziejus neateina. Muziejų portalo Muziejai.lt redaktorė sako, kad nedaug Lietuvoje yra muziejų, kurių sukauptos vertybės traukia lankytojus, todėl kurdama internetinę informaciją apie muziejus portalo Muziejai.lt komanda mąsto apie žmones, kurie į muziejų galbūt ir visai neateis.

D. Mukienės pastebėjimu, muziejų portalas, įvairūs internetiniai leidiniai nėra naujas dalykas Lietuvoje. „Jie egzistuoja daugiau kaip dešimt metų. Pavyzdžiui, mūsų portalas buvo sukurtas dar 1999 m. Tiek pat metų egzistuoja visų Lietuvos muziejų svetainės“, – pasakoja pašnekovė.

Jos paskaičiavimu, beveik kas ketvirtas muziejus Lietuvoje turi savo interneto svetainę. D. Mukienės teigimu, tai yra labai mažai.

Muziejų interneto svetainės per dešimt gyvavimo metų yra mažai pakeitusios arba visai nepakeitusios savo struktūros, informacijos. Portalo Muziejai.lt redaktorė paklausta, kodėl taip yra, atkreipia dėmesį, kad svetainės kuria infomavimo sistemą: vienoje vietoje lankytojas turi gauti svarbiausią informaciją. „Stengiamės neišmesti informacijos, kuri įvedama“, – sako D. Mukienė.

Užsienio turistai domisi Lietuvos istorija ir kultūra
Kaip pasakoja aukščiausios kategorijos ekskursijų vadovė Marija Beinortienė, užsienio turistai labai domisi Lietuvos istorija, kultūra ir menu. Ji pastebi, kad turistai, aplankę vieną kitą muziejų, lieka sužavėti. Pasak pašnekovės, dažniausiai turistai ekskursijos po miestą metu į jokio muziejaus vidų neina.

„Bet jeigu jie turi laisvo laiko, visada apsilanko kokiame muziejuje“, – priduria ekskursijų vadovė.

Jos teigimu, muziejus turistai renkasi priklausomai nuo tautybės ir priklausomai nuo to, kiek laiko jie praleidžia Lietuvoje.

„Anglakalbiams turistams neišdildomą įspūdį palieka Taikomosios dailės muziejus. Visus domina ir Genocido aukų muziejus Vilniuje. Jei žmogus nori daugiau peno sielai, manau, tiek ir Vilniaus paveikslų galerija, ir Lietuvos dailės muziejus ar Šiuolaikinio meno centras yra būtent tokie objektai“, – vardina M. Beinortienė.

Ekskursijų vadovė neabejoja, kad kitais metais atsidarantys Valdovų rūmai patrauks turistų dėmesį. „Žmonės kartais gailisi, kad jie atvyko šiais metais, kuomet Valdovų rūmai dar nėra atidaryti. Turistai, kurie vyksta į Lietuvą iš pradžių apsilankę Estijoje ir Latvijoje, sako, kad Valdovų rūmai tikriausiai taps didžiuliu konkurentu Latvijos Rundalės rūmams“, – sako pašnekovė.

„Jaučiame, kad per paskutiniuosius kelerius metus muziejų lankytojas pasikeitė. Anksčiau į Klaipėdą atvykdavo dažniausia vokiečių kilmės turistai, t. y. žmonės, kurie kažkada išvyko iš Klaipėdos krašto. Šiandien sutinkame įvairių tautybių turistus: indus, amerikiečius, nekalbu apie turistus iš Europos. Bet jų nėra daug“, – pastebi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius J. Genys.

Kruizinių laivų keliautojai, rodos, turėtų plūsti į Klaipėdos muziejus, tačiau, kaip pasakoja, J. Genys, taip nėra, mat kruiziniai laivai Klaipėdoje dažniausiai švartuojami kelioms valandoms – žmonės nespėja aplankyti Klaipėdos muziejų, nes „savaip dėlioja prioritetus“ ir dažniau renkasi „ką nors lengvesnio“, o į muziejus užsuka nebent ieškodami specifinės informacijos.

Pagal Lietuvos radijo diskusijų laidą „Akiračiai“ parengė Monika Kutkaitytė.