Nuotr. iš asmeninio archyvo

Deimantė Dokšaitė

Rašydamas komentarus jis aštriai taiklus ir būrius skaitytojų tiesiog siutinantis savo tiesmukomis mintimis, o kalbėdamas per Lietuvos radiją Andrius Užkalnis tarsi visai kitas žmogus, kantriai, draugišku tonu pasakojantis apie įvykius Jungtinėje Karalystėje, kur gyvena jau bemaž penkiolika metų, bei iš savo kelionių po visą pasaulį.

Žurnalistas A.Užkalnis turi pora naujienų savo skaitytojams ir klausytojams – prieš pat Kalėdas, gruodžio 17-ąją pasirodys jo pirmoji knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, be to, BBC žiniasklaidos monitoringo tarnyboje vadovaujančias pareigas einančio lietuvio galvoje sukasi gan realūs planai kartu su šeima netolimoje ateityje sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tiesa, pats A.Užkalnis to nevadina grįžimu, sakosi tiesiog kurį laiką gyvenęs ten, kur jam buvo įdomiau.

Prieš pat Kalėdas pasirodys jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Lyg ir aišku apie ką ji bus, bet gal šiek tiek daugiau papasakotumėt?
Knyga pirmiausiai apie žmones, o paskui jau apie jų šalį. Nes šalis prasideda nuo žmonių, o ne atvirkščiai. Žmonės yra šalies šeimininkai, o ne šalis yra kažkokia organizacija, į kurią jos gyventojai įstojo. Man tai labai svarbu; tai vienas dalykų, kurie man Anglijoje visuomet labai patiko, nes Anglija - labai individuali, labai asmeniška. Tuo ji labai skiriasi nuo Lietuvos, kuri - daugiau bendruomeninė.

Knyga apie tai, kuo anglai gyvena ir ką jie galvoja. Ji - ir apie tuos dalykus, kuriais Anglija skiriasi nuo Lietuvos, o anglai - nuo lietuvių.

Norėjau pasakoti ir aiškinti, o ne šaipytis; besišaipančių užtenka ir be manęs. Lėkštų pastabėlių apie kitas šalis - pilnas internetas: „visi jie durneliai“, „nesąmonė“, „čia išvis kažkoks nesusipratimas“. Labai lengva - ir labai nenaudinga - nuvažiavus į kitą šalį, pradėti spjaudytis ir bjaurėtis, kaip viskas ten ne taip, kaip pas mus. Atskiri šalto ir karšto vandens čiaupai, automobiliai važinėja kita gatvės puse, arbata su pienu. Aiškiai „nesąąąąmonė“.

Tai būdinga ne tik lietuviams keliautojams. Tačiau lietuviai užima garbingą vietą sunkiai keliaujančių tautų sąraše - mes turime daugiau, nei kitos šalys, visokių siaurakaktiškų ir bailių patarlių, kaip antai „tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“, arba posakių, „ten užsieniuose ieško, ko nepametęs“. Net toks puikus nuotraukų albumas, kaip „Neregėta Lietuva“, daugelio buvo priimtas ne kaip parodymas, kad Lietuvoje gražu, o kaip įrodymas, kad be visų tų užsienių galima apsieiti.

Pasakodamas apie Angliją, norėjau paaiškinti, iš kur kilę tie dalykai, kuriuos mes, lietuviai, pastebime - bet apie juos nesusimąstome. Kodėl tokie maži namukai? Kodėl tokia pagarba mėgėjams ir požiūris iš aukšto į profesionalus? Kodėl anglams taip nesiseka sporte, nors šioje saloje susikūrė daugelis šiuolaikinių sporto šakų? Viskam yra priežastys. Apie jas norėjau pakalbėti.

Ši knyga neatstos kelionių vadovo, bet vykstančiam į Angliją bus naudinga; ten dar nebuvusiam, tikiuosi, gal bus paskata susidomėti. Bet labiausiai tikiuosi, kad ji patiks jau ten buvusiems: ne tik kaip pažinimo, bet kaip atpažinimo jausmas. Aš norėjau papasakoti apie tai, ką skaitytojai jau žino - bet atversti ir parodyti kitą puslapį. Jei Anglija - parduotuvė, į kurią jie žiūrėjo pro vitrinos stiklą, aš dabar jiems atrakinau duris ir pakviečiau į vidų. Bent jau tikiuosi, kad sugebėjau tai padaryti.

Knygos pasirodymo data, ko gero, neatsitiktinė, norite, kad knygą žmonės dovanotų vieni kitiems Kalėdų proga?
Be abejo, noriu. Knygos pasirodymo ir pristatymo tvarkaraštį sugalvojome kartu su „Baltų lankų“ leidykla, kuri maloniai sutiko leisti šią knygą.

Apskritai, noriu, kad knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių. Noriu, kad apie ją žinotų, ir pirkdami suvoktų, kodėl perka. Todėl planuoju ne tik pristatymus knygynuose daugelyje Lietuvos miestų (daugiau apie jų tvarkaraščius mano tinklalapyje), bet ir susitikimus su skaitytojais, jei tik jiems norėsis ir bus įdomu. Nuvažiuosiu į tolimiausią provinciją, atokiausią biblioteką ar mokyklą Lietuvoje - tik pakvieskite; nepažadu, kad atvyksiu tuoj pat, bet atvyksiu, jei tik bus kam klausyti.

Negaliu sutikti su autoriais, kurie sako, kad „rašau dėl savęs, o jei kas perskaitys, bus gerai“, arba „dirbu savo darbą, nesiruošiu pataikauti skaitytojui“. Man tai atrodo taip pat beprotiška, kaip koks nors restorano virėjas, kuris sakytų, kad gamina valgį kaip jam patinka, o ar patiks klientams, jam nesvarbu: „Nesiruošiu pataikauti jų gomuriui“. Tai ne tik klaiki arogancija, tai tiesiog kvaila. Mes - tie, kas rašome - valgome duoną iš tų, kas mus skaito. Pataikauti jiems? Žinoma! Per galvą verstis, kad patiktų, ir kad būtų įdomu.

Nuo tada, kai pradėjau dirbti žurnalisto darbą, visada rašiau skaitytojui, o radijo laidose kalbėdamas - galvojau apie klausytoją. Visada, kiekvieną minutę. Kiekvienas rašytojo žodis yra dėl skaitančiojo. Aš stengiuosi visuomet galvoti apie auditoriją, nes jei jie nesuprato, arba jiems nepatiko, tai tu, rašytojau, nepasiekei tikslo. Tą patį galvodamas rašiau ir knygą.

Man labai padėjo gyvenimo ir darbo patirtis. Iš Anglijos daug metų pasakojau Lietuvos radijo klausytojams apie tai, kas čia vyksta. Visada stengdavausi įsivaizduoti klausančius žmones - prie radijo virtuvėje, kepa kiaušinienę ir viena ausimi girdi arba automobilyje, važiuoja į darbą ir truputį klauso. Ir dar žinojau, kad Lietuvos radijo auditorija - vyresnė, jiems reikia pasakoti kitaip, nei jaunimui. Jie žino ne mažiau, tiesiog žino kitokius dalykus. Jiems reikia kitokio ritmo, kitokios pasakojimo sekos. Esu gerokai susiriejęs su vienu kolega radijo žurnalistu, kuris pasakė, kad jis tiesiog „dirba savo darbą, o kam reikės - tie supras“. Taip negalima.

Beje, dėl vyresnio amžiaus skaitytojų: norėjau, kad jie knygą skaitytų su malonumu, ir kad jaustųsi, kad ji buvo rašyta jiems. Nes brandžiai auditorijai šiais laikais Lietuvoje rašoma nedaug. Madingi, dinamiški, netikėti autoriai nori stebinti ir kibirkščiuoti. Aš norėjau, kad knyga būtų, kaip lygi liepsna židinyje, kuri šildo, o ne fejerverkai, kurie sproginėja. Gal kam nors tai pasirodys keista, ypač tiems, kas skaito mano nekantrius ir aštrius komentarus, tačiau man rodos, kiekvienam leidiniui - sava auditorija. Tai normalu.

Sutapimas ar ne, kad knyga apie šalį, kurioje gyvenot berods penkiolika metų išeina kaip tik tada, kai ėmėte kalbėti apie grįžimą į Lietuvą? Sakau, gal čia tarsi koks atsisveikinimas?
Klausimas logiškas, tačiau knygos išleidimas ir mano mintys apie tai, kur toliau man reikėtų gyventi - tik sutapimas. Knyga sumanyta bene prieš dvejus metus, kai apie gyvenamosios vietos keitimą nė negalvojau.

Tačiau kartais sakoma, kad sutapimų nebūna. Gal ir taip. Gal pradėdamas rašyti knygą, kažkur giliai jau žinojau, kaip pasisuks mano mintys po daugelio mėnesių.

Sprendimas grįžti jau priimtas ar dar tik sklando ore? Ir kaip jis atsirado? Kas nutinka, kad žmogus jau lyg ir įleidęs šaknis rimtai susimąsto apie grįžimą?
Principinis sprendimas kraustytis Lietuvon, manau, priimtas. Sklando ore detalės ir konkretus laikas, nes jis priklauso nuo daugelio aplinkybių - 2010 metais ar galbūt vėliau? Dar negaliu į šį klausimą atsakyti.

Aš niekada negalvojau apie save, kaip apie „įleidusį šaknis“. Tai buvo klausimas, kuris mane dažnai erzindavo Lietuvoje: „Kaip, ar jau įleidai šaknis ten, Anglijoje?“ Negalėdavau atsakyti, nes kas jos, tos įleistos šaknys? Kai įsigyji namą? Kai kitoje šalyje gimę vaikai pradeda ten eiti į mokyklą? Kai nedūsauji dėl lietuviškos duonos? Pastarosios, pavyzdžiui, man niekuomet netrūko. Nesiilgėjau Lietuvos, nors joje daug kas man labai patinka - pakankamai dažnai nuvykdavau, ir keliauti tolydžio darėsi vis pigiau ir paprasčiau.

Nelaikiau savęs emigrantu, nes man visuomet atrodė, kad tiesiog dabar gyvenu kitur, nes man čia parankesnis darbas, nes šiuo metu man čia įdomiau.

Persikėliau į Angliją, čia gavęs įdomų darbą šios šalies žiniasklaidoje, 1995 metais, be jokių sentimentų ar emocijų. Kai persikelsiu į Lietuvą, tai bus lygiai taip pat - be jokių graudulių. Net paties žodžio „grįžti“ vengiu naudoti. Pasaulis dabar kitas. Dabar ne XX amžiaus vidurys, kai žmonės emigruodavo, nematydami priešais save nieko nuo ašarų, mojuodavo skepetaitėmis iš plaukiančio per Atlantą garlaivio - jie nežinojo, kada dar pamatys savo žemę ar artimuosius. Dabar viskas kitaip, ir pasaulyje viskas taip arti, taip pasiekiama, kad nemanau, kad turėčiau vadovautis kelių dešimtmečio senumo supratimais apie tai, kas kur turi gyventi, kur kam priklauso būti.

Kaip ir dūsavimai, esą „visi išvažinėjo iš Lietuvos“, taip ir bukaprotiški veblenimai apie lietuvius, gyvenančius svetur, kaip apie „išdavikus“ arba „pasirinkusius kur sočiau“, man pirmiausia dvokia naftalinu. Žmogus gali gyventi ir dirbti, kur jam geriau, kur jį kviečia, ir niekam nieko jis neskolingas.

Noriu važiuoti į Lietuvą ne todėl, kad norėčiau jai atiduoti kokią nors skolą, ir ne todėl, kad artėtų paskutinioji ir geisčiau atgulti gimtojoje žemėje. Sprendimas išaugo pamažu, nes supratau, kad per penkiolika įdomaus darbo metų čia, Anglijoje, esu pakankamai daug nuveikęs, ir naujų dalykų sugalvoti man bus lengviau Lietuvoje. Ir tie nauji dalykai, manau, gali būti sėkmingesni.

Jei grįšite, ką ketinate čia veikti?
Ketinu rašyti (jei atsiras, kas spausdina), dirbti radijo darbą (jei atsiras, kas transliuoja), ir versti.

Radijas yra mano pirmoji meilė, tai tobula žiniasklaida. Rašymai užėmė mano gyvenime daugiau vietos per pastarąjį dešimtmetį (gal tiesiog reikėjo nors minimalios brandos). Versti man labai patinka, man smagūs vakarai su tekstais.

Matyt, du svarbiausi dalykai gyvenime – šeima ir darbas. Kaip į grįžimo idėją reaguoja jūsų artimieji ir ar nesibodite palikti neprastą darbą rimtoje kompanijoje?
Idėja važiuoti į Lietuvą yra bendras mano su žmona sumanymas. Dukros keliauja su tėvais - kai užaugs didesnės, turbūt turės apie tai savo nuomonę. Kur bebūtume, joms tikrai parūpinsiu viską geriausią, ką tik leis galimybės: mokyklas, knygas, keliones.

Reakcijos iš pažįstamų - labai skirtingos. Vieni sveikina ir giria, kiti ragina labai labai pagalvoti, treti - tiesiog bara už avantiūrizmą ir mini krizę, girdi, tu net nežinai, kaip dabar Lietuvoje blogai. Viską aš žinau, daugiau, negu jums atrodo. Aš manau, kad sunkmetis - tai ir naujos galimybės. Krizių laikais pradėti sumanymai dažnai būna patys sėkmingiausi.

Žinoma, sprendimas dėl darbo nėra ir negali būti paprastas. Likimas man buvo labai dosnus: įdomaus darbo, kelionių po visą pasaulį, atsakingų pareigų ir puikių žmonių, su kuriais teko susitikti ir dirbti kartu. Bet dar kartą pakartosiu - ateina laikas, kai jautiesi, kad jau išaugai iš vieno vaidmens, kad gyvenime yra daugiau nei vienas kelias, ir kartais tenka rizikuoti. Man jau beveik keturiasdešimt, iki pensininko amžiaus - dar ilgi dešimtmečiai, ir privalau pats nuspręsti, ko laikytis įsikibus, o ką paleisti. Čia man niekas nepatars, ir viską reikės sugalvoti pačiam. Bet man visais laikais toks variantas labiausiai patikdavo.