Kai Anykščių šilelis migruoja į Vokietiją (foto)
2009-01-26
Patricija Gilytė
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Deimantė Dokšaitė
Patricija Gilytė – Vokietijoje, Miunchene kurianti menininkė. Prieš daugiau nei dešimtmetį išviliota svetur noro studijuoti ir likusi iki šiol. Projekte „Migruojanti realybė“ Patricija pristatė kūrinį pavadintą „Anykščių šilelis“, sukurtą derinant vokiškus ir lietuviškus elementus.
Lietuvius ji apibūdina kaip atsargius romantikus, svyruojančius tarp liūdesio ir nuotykių troškimo. Vokiškoje aplinkoje kurianti menininkė pastebi, kad mes, lietuviai, dar esam labai betarpiškai susiję su sąvoka tėvynė, ir tai esąs didžiulis mūsų turtas. Vokiečiams, pavyzdžiui, ta sąvoka nepaprastai sudėtinga.
Kokia ta tavo „migruojanti realybė“ šiandien? Po „Migruojančios realybės“ Berlyne sekė labai skirtingos parodos, kiek nutolau nuo šios temos. Tačiau man vis dar nepabodo mąstyti apie patį projekto pavadinimą, savo prasmėmis labai talpų žodžių junginį, ypač suvokiant, kad siekti kasdienybės vientisumo jau tampa utopiška.
Pamenu, kai susitikome Berlyne demonstravai savo darbą „Anykščių šilelis“. Papasakok apie šį kūrinį ir jo idėją.
„Anykščių Šilelis“ yra instaliacijos dalis, bet gali būti rodomas ir kaip atskiras video darbas. Jame Vokietijos miško vaizdai pinasi su Lietuvos mišku (pvz. kamieno apačia vokiška, medžių liemenys lietuviški ir viršūnės vėl vokiškos), tarsi vieno bendro, per žemę besidriekiančio miško montažas. Taip pat ir garso takelis yra sudėliotas koliažo principu: įterpiant trumpus Lietuvos autorių kūrinių fragmentus (dar kartą ačiū Donatui Bielkauskui (Doniui) už sutikimą panaudoti „Švilpius“) bei Miunchene gyvenančių lietuvių skaitomą Baranausko poemos posmų kanoną. Todėl kažkada pagalvojau, kad tokiu panašiu principu ir formuojasi miškas išvykusiojo akimis, iš atminties bei dabarties fragmentų. Jausdamas tą patį realybės bei atsiminimo nesutapimą, apie nebesantį mišką ir rašė Antanas Baranauskas. Pavadindama darbą A. Baranausko poemos vardu, sukūriau tokį pirminį barjerą, verbalinį slenkstį: lietuviui žiūrovui jo „a, viskas aišku“ reakcija perauga į klausimą, ką tokia video instaliacija turi bendra su „mūsų Šileliu“, o užsieniečiams neįskaitomas (kaip ir mūsų lietuviškos pavardės) žodis pavadinime - tarsi įspėjimas apie kažkokią svetimą teritoriją. „Svetimos teritorijos“ metafora ir buvo mano darbo idėja, kilusi ruošiantis parodai apie Šiaurę („Nordost/Šiaurės rytai“, galerija „Kunstarkaden“ Miunchene). Svarbu ne pažodinis A. Baranausko poemos iliustravimas, o vaizdų iškėlimo iš atminties aspektas bei miško, kaip mano kartos nuosavybės, tema. Mano kartai mokykloje išmoktos „Anykščių šilelio“ eilutės yra ne vien išlikusios atmintyje, bet ir susipynusios su atostogų kaime, stovyklavimo paežerėje vaizdais, vasaros šviesos pluoštais ir t.t. O vaizdus fiksuojanti video kamera yra, manau, šiuolaikinė trumpų atostogų Lietuvoje palydovė užsienyje gyvenantiems lietuviams. Na, dar man kažkaip įdomiu sutapimu tapo faktas, kad A.Baranausko poema 1967 metais buvo išleista Wilhelm Fink leidykloje Miunchene.
P.Gilytės „Už Dunojėlio“
Hinz-Rosin nuotr.
Jauti, kad ryšys su Lietuva susilpnėjo, begyvenant svetur? O gal atvirkščiai, kai esi toliau tas ryšys stiprėja? Nesistengiu matuoti to ryšio stiprumo: tiesiog, kai būnu Lietuvoje, pasineriu į ją, stebiu, klausau ir skaitau; o būdama Vokietijoj koncentruojuosi į darbus, šeimą ir seku tos šalies kasdienybę.
Kur tavo namai? Danguje.
Taip iškart atsakiau į tavo klausimą, tai taip ir paliksiu. Iš tikrųjų man namai asocijuojasi su cikliškais procesais, gamta, o ne baldais apstatytu būstu. Kas kita – tėvų namai, tai - nesuardomas pastovumo ir laiko sustabdymo siekis.
Kokie, tavo manymu, yra lietuvio skiriamieji bruožai? Saugumo poreikis (ar atsargumas) bei romantika, svyruojanti tarp liūdesio ir nuotykių troškimo... Man atrodo, kad lietuvis yra prieštaringas, tik ne visada sau tai pripažįstantis.
Kodėl lietuviai emigrantai nenori būti vadinami emigrantais? Nenori? Gal tiesiog pats žodis nelietuviškai skamba. Išeivijos poetas skamba kilniau negu poetas emigrantas (šypsosi – aut.past.). Kiekvienam savas likimas atrodo individualus, ir nesinori jo taip galutinai įjungti į reiškinį ar kategoriją.
Kaip tavo keliai atvedė į Vokietiją? Nuosekliai, bet labiausiai per kalbą. Austrija su savo tuometine ambasada Kopenhagoje buvo griežta, o Vokietija - labai atvira (nors ir neypatingai dosni) studentams. Kaip miestas mane traukė ir Viena, bet kita alternatyva būtų galėjęs būti ir Vilnius. Kai pamačiau Miuncheną ir apsilankiau akademijoje (Akademie der Bildenden Künste), pajutau, kad tinka ir vieta, ir laikas. Nors dabar, kai jau pažįstu Bavariją, mane labiau domina Šiaurinė Vokietija.
Kuo Vokietijoje menininkui geriau nei Lietuvoje? Žinodama teoriją, kad tikri menininkai kuria tik Vilniuje (šypsosi – aut.past.), gal vis tik paieškosiu argumentų Vokietijos meno scenai. Istoriškai žvelgiant į šiuolaikinio meno plitimo raidą, tai gal ne tiek menininkui pasisekė Vokietijoje, kiek visuomenei - ypač dėl „Kunstvereinų“, labai tankiai įsikūrusių meną visuomenei priartinančių institucijų, kurioms nėra atitikmenų kitose šalyse (net nežinau oficialaus vertimo į lietuvių kalbą - pagal prasmę labiau meno sambūris negu sąjunga). Bet ir dėl muziejų. Ir gal vis dėlto privalumas būtų tai, kad menininką Vokietijoje supa menininkai iš viso pasaulio. Tiesiog šioje šalyje dirba labai daug menininkų ir, nepaisant konkurencijos, ta trintis - tai ir savotiškas tarpusavio palaikymas. Tas realus egzistencinis šios profesijos nerimas (pagal statistiką, menininkai priklauso mažiausiai uždirbančiam visuomenės sluoksniui) vėlgi suburia įvairioms kooperacijoms.
Ką šiuolaikiniame pasaulyje reiškia migracija? Kasdienes problemas. Bet ir mūsų visata yra nesulaikomai judanti.
Kokia tau atrodo Lietuva, žvelgiant iš šiokios tokios distancijos? Iš esmės Lietuva tokia pat žavi, tiek savo šiltu miglotu koloritu, tiek tuo niūriu dangumi, tiek žmonėmis. Bet nepatiklesnė negu anksčiau. Pavaldi nuotaikų bangoms ir dar neturinti tvirtų kritinio mąstymo tradicijų; ir be įgimto vidinio smalsumo kitoniškumui. Man atrodo, kad Lietuvos atsinaujinimas vyksta per jaunąją ir aktyviąją kartą.
Ar grįžusi į Lietuvą randi žmonių, su kuriais gali pasikalbėti apie meną, tokį kokį kuri tu? Randi čia bendraminčių? Žinoma. Bet negaliu absoliutinti, nes tikriausiai aš pati iš Vokietijos, iš Meno Akademijos konteksto jau esu perėmusi tam tikrą kalbėjimo apie meno formą, kuri tikriausiai svetima su ja kasdien nesusiduriantiems.
Videokadras iš P.Gilytės „Anykščių šilelio“
Ar grįžus tave sutinka kaip vaiką paklydėlį, ar kaip išdaviką?
Atitinka abu atvejai. Vyresniajai kartai gal daugiau aktualu tautos išdavystė, o vaiko paklydėlio įvaizdis – tiesiog krikščioniškas.
Ką galvoji apie teiginį, kad dėmesio vertas kūrėjas turi pagyventi svetur, jei nori nebūti vien savo „kiemo“ reikšmės menininku? Menininkui emigracija būtinybė, neišvengiamybė ar bėgimas, o gal prabanga? Pagyventi svetur yra kone būtina kiekvienos profesijos žmogui. Bet nenorėčiau pabrėžti, kad kūrėjui išvykimas į užsienį yra ypatingai svarbi ar niekuo nepakeičiama patirtis. Giorgio Morandi, pavyzdžiui, yra mažiau keliavęs negu A. Baranauskas. Gyvenimas svetur kartais susijęs ir su organizaciniais ar buitiniais rūpesčiais, kurie netobulina kūrybos, o tiesiog atima jai skirtą laiką. Sunkiau apibrėžti, kas tai yra „dėmesio vertas kūrėjas“ (šypsosi – aut.past.). Nes tapti savo „kiemo“ menininku irgi nelengva, ypač nepritampant prie savo „kiemo“ arba jį kritikuojant.
Ar emigracija menininkui būtinybė, neišvengiamybė, bėgimas, ar prabanga? Vienas galimas atsakymas iš šių keturių variantų? Neišvengiamybė, sakyčiau, labiau tiktų kalbant apie vidinę migraciją, kuri vienaip ar kitaip svarbi kiekvienam žmogui, menininkui, net ir kiekvienam gyvam organizmui. Gal vis tik mūsų, lietuvių, pastarojo dešimtmečio emigracija - tai prabanga, nes yra pasaulyje šalių ir režimų, iš kurių išvykti kone neįmanoma, bent jau labai sunku.
Ar tavo menas lietuviškas? Kas lietuviško jame? Ar įmanoma pabėgti kuriant nuo to, iš kur esi kilęs?
Bet kuriuo atveju, jis tikrai turi lietuvišką foną. Bet gal dabar turėčiau ir paminėti tai, ką prieš tai tau išvardijau kaip skiriamuosius lietuvio bruožus (šypsosi – aut.past.), taigi mano menas atsargus, nesiekiantis pažeisti, susumuotas iš daugybės veiksnių ir pasisūpuojantis ant konkretumo ir romantikos ribos (šypsosi – aut.past.). Bet juk nei lietuviška tema, nei lietuviška socialinė realybė savaime dar nepadaro darbo lietuvišku. Man atrodo svarbiau darbo struktūros, ritmo pasirinkimas. Čia gal atsakiau, kodėl man Jono Meko darbai atrodo lietuviški. Pavyzdžiui, vokiečiai tikriausiai nepasakytų, kad mano darbai vokiški. O Lietuvoje esu girdėjus, kad jie vokiški. Čia jau visai gerai sugrįžti prie „migruojančios realybės (šypsosi – aut.past.). Na, o kas liečia paskutinę klausimo dalį: sunku nustatyti, kada tai bėgimas, o kada ieškojimas. Man dar vaikystėj tam tikri dalykai vien iš knygų turėjo nepaaiškinamai stiprią trauką, pavyzdžiui, Tirolio Alpės arba „Špesarto smuklė“. O vėliau - atsakomybe pagrįstas socialdemokratinis mąstymas (galiu valandų valandas skaityti ar žiūrėti interviu su Helmutu Schmidtu). Lietuviškumas yra tai, ką priimu nekritiškai, tiesiog savaime, nebūtinai tai, ką vertinu ar pripažįstu. Bet tu teisi, aplinkos visiškai ignoruoti neįmanoma. Louis Bourgeois yra pasakiusi, kad skulptorius minta tuo, ką mato aplink save.
Europa gali rinktis iš labai didelės menininkų įvairovės. Kuo gali būti įdomūs lietuviai?
Man atrodo, kad būtent tokiu neapibrėžtų būsenų formulavimu, jausmo perteikimu, sielos koloritu. Bet kartais ir išdidumu. Šiaip ar taip, mes dar esam labai betarpiškai susiję su sąvoka tėvynė, ir tai - didžiulis mūsų turtas. Vokiečiams, pavyzdžiui, ta sąvoka nepaprastai sudėtinga.
Patricija, ar lengva, įdomu, gera tau gyvent tarp vokiečių? Ar žmonių, tave supančių tautybė neturi jokio skirtumo?
Taip, man įdomu (na, kartais ir nuobodu), bet vien lengva ar gera niekur nebūna. Na, vėlgi, dėl vokiečių visuomenės struktūros ir organizacijos orientuotis čia nesunku, Vokietijoje galiojantys dėsniai greit perprantami. Tačiau, Vokietijos atskirų regionų mentalitetas labai skiriasi, jau vien švabai kitokie negu bavarai.
Ar dažnai ir kam tenka aiškinti kas ta Lietuva? Dažnai. Visiems, kas tik nori apie ją sužinoti.
