Tęsdami „Migruojančios realybės“ interviu ciklą šįkart pristatome patį projekto sumanytoją ir kuratorių Berlyne kuriantį lietuvį menininką Mindaugą Gapševičių. Ne pirmus metus gyvenantis ne Lietuvoje, jis sakosi nesijaučiantis niekur iš namų išvykęs. Ir nors menininkui labai pravartu pagyventi svetur, kad turėtų medžiagos kūrybai, tačiau geras menininkas nebūtinai turi būti gyvenęs užsienyje.
Mindaugo sumanyta ir su būriu kolegų, draugų ir bendraminčių pradėta „Migruojanti realybė“ jau peraugo į „Migruojančių dailės akademijų“ projektą, jungiantį tris Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos aukštąsias meno mokyklas.
Kaip vertini tą tikrą ar ne visai susipriešinimą tarp išvykusiųjų ir likusiųjų čia? Ko gero tas susipriešinimas nėra tikras, greičiau - pasiūlyta žiniasklaidos tema. Kitaip negalėčiau paaiškinti esamo diskurso, kadangi pačiam neteko tiesiogiai patirti susipriešinimo bendraujant su draugais, kolegomis, pažįstamais ar giminėmis. Bet esi teisi, apie tariamą susipriešinimą kalbama. Manau, jog žmonės, nepalankiai žiūrintys į išvažiavusius kitur, pirmiausia patys turi baimių netekti to kuo gyvena, kas užgyventa. O gal čia atsiranda kažkokių neįgyvendintų svajonių, psichologinių problemų arba tiesiog pavydas?
Kaip manai, kas sunkiau, išvykti ar grįžti? Be abejo, sunkiau yra išvažiuoti, nes nežinai kas tavęs laukia. Grįžti neturėtų būti sunku. Juk yra net ir liaudies pasakymas „visur gerai, bet namuose geriausia“ (šypsosi – aut. past.).
Lietuviai gan skaudžiai reaguoja į pranešimus, kad tautiečiai užsienyje skriaudžiami, diskriminuojami ar pan., tačiau patys kitokiems, čia Lietuvoje gyvenantiems arba net tokiems patiems imigrantams, gyvenantiems svetur kartu su jais, nėra labai tolerantiški. Apklausos rodo, kad ir imigracijos lietuviai visai nelaukia ir nenori. Kodėl tokie dvigubi standartai? O tikrai tautiečiai užsienyje yra skriaudžiami? Na, jei taip, aišku, „nefaina“ ir reikia užjausti skriaudžiamus. Bet skriaudžiamų tautiečių irgi nežinau. Galvoju, jog, jeigu jau tautiečiai skriaudžiami, tai ko jie leidžiasi skriaudžiami? Gal geriau tada būtų grįžt ten kur neskriaudžia? O gal skriaudžia visur?
Dar viena girdėta teorija, kad emigracija tarsi užkoduota lietuvių genuose ar istorinėje atmintyje. Kaip vertini tokius teiginius?
Oi, net nežinau. Galbūt (masinė) emigracija susijusi labiau su ekonominėmis ir politinėmis realybėmis, o ne genais? Jei pasižiūrėtumėme bent jau Lietuvoje buvusias emigracijos bangas, tai pamatytumėme, jog jos buvo ekonominio nuosmukio arba nepritekliaus laikotarpiais, karo metais. Dažniausiai vis tik emigruojama į tas šalis, kurių ekonomika stipresnė už ekonomiką šalyje, iš kurios išvykstama. Bet galbūt kalbėdama apie genus, tu turi galvoje procentinį gyventojų išvykimą, lyginant su kitais kraštais? Galbūt lietuviai yra tada atviresni žmonės nei tarkim, estai, kurie ne taip masiškai palieka savo namus?
„Migruojanti realybė“ I
Autorės nuotr.
Kaip yra su menu? Yra tautinis menas ar bent jau tautiniai bruožai mene ar ne? Jei taip, tai koks tas lietuviškas menas? Manau, kad tautinis menas galimas tik tuo metu, kai nėra jokių ne tautinių įtakų. Tautinis menas yra taip vadinamoje tautodailėje. Kalbant apie lietuvišką tautodailę, tai būtų smutkeliai, rūpintojėliai... Visa kita nebus tautiniu menu, nebent menininkas pats sieks, kad jam darytų įtaką tautodailė.
Istoriškai ar politiškai susiformavusiose bendruomenėse pirmiausiai mokomasi iš prieinamų meninių pavyzdžių. Tarkim, Senovės Rytų menas skyrėsi nuo Vakarų Europos meno, kadangi praktiškai neturėjo įtakos vienas kitam. Tarp skirtingų kultūrų nebuvo galimybių keistis estetiniais pasiekimais ir teorijomis. Šiuolaikinis menas nebus tautinis vien dėl to, kad yra persipynęs įvairiomis pasaulinėmis patirtimis.
Ką patiri, kai grįžti į Lietuvą, kai atveži savo idėjas čia? Esi priimamas kaip vaikas paklydėlis – su meile, ar kaip išdavikas, niekam nereikalingas? Kaip tave vertina kolegos menininkai, likę čia? Net nežinau. Kad aš nesijaučiu niekur išvažiavęs. Tas išvažiavimas gal turėjo kokios didesnės reikšmės, kai keliavimas nebuvo toks paprastas? Dabar juk sėdi į lėktuvą ir atskrendi į Vilnių greičiau, nei, kad atvažiuotum autobusu iš Šiaulių ar Klaipėdos.
Ką galvoji apie teiginį, kad dėmesio vertas kūrėjas turi pagyventi svetur, jei nori nebūti vien savo „kiemo“ reikšmės menininku? Menininkui emigracija būtinybė, neišvengiamybė ar bėgimas, o gal prabanga? Menininkams, kaip ir visiems kitiems žmonėms pirmiausiai svarbi informacija, kuri vienokiu ar kitokiu būdu apdorota įgauna naują pavidalą ar prasmę. Išvažiuodamas iš kaimo į miestą ar iš vieno miesto į kitą, tiesiog gauni įvairesnės patirties, atsiranda daugiau idėjų, galimybių lyginimams, argumentavimui, vertinimui. Tai yra ypač svarbu menininkui. Tačiau nėra būtina išvažiuoti kur nors, kad būtum geras menininkas.
Organizavai projektą pavadinimu „Migruojanti realybė“. Kodėl? Pritraukti daugiau rėmėjų dėl madingo žodžio „migracija“? O gal yra kažkas svarbiau? Žodis „migracija“ atsirado ne iš karto. Ilgai dėliojau ir perdėliojau situacijas, svarbu buvo išlaikyti mintis, prie kurių norėjosi šiek tiek padirbėti ir susisteminti: judėjimas iš vienos vietos į kitą, virtualus ir realus būvis, skaitmeniniai ir analoginiai dalykai, meno formų kitimas istoriniame kontekste bei visų šitų dalykų sintezė. Tuo metu žiniasklaida vis dažniau ir garsiau kalbėjo apie išvykusius tautiečius. Galiausiai žodis tiesiog susisapnavo. Užsirašiau šalia kito žodžio „realybė“, nes toks žodžių derinys pasirodė prasmingas ir platus, norėjosi kalbėti apie įvairius reiškinius, ne tik meninius, tačiau ir politinius, ekonominius.
Kas jau padaryta ir kas bus toliau, kaip bus vystomas šis projektas? Kur migruoja „Migruojanti realybė“? Tikrai nemaniau, jog šis projektas pavyks toks įvairus ir didelis. Ir pirmiausiai turiu buti dėkingas kolegoms, uždegusiems, palaikiusiems ir padėjusiems surengti per metus du didelius renginius, išleisti periodinę projekto versiją balsas.cc žurnale ir galiausiai išleisti knygą. „Migruojanti realybė“ natūraliai peraugo į kitą, „Migruojančių dailės akademijų“ projektą, kuris yra trijų aukštųjų meno mokyklų Prancūzijoje, Vokietijoje bei Lietuvoje kooperacinis projektas.
