Prieš 20 metų įkurto Lietuvos Persitvarkymo Sajūdžio nepriklausomybės idėjos nuvilnijo per Lietuvą protestų ir mitingų banga. „Galimybė nebijoti veikti, socialinė drąsa galėjo atsirasti tik tada, kai atsirado visuomenės solidarumo formos“, – Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos užuomazgas prisimena Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai.

XX amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje, kai Sovietų Sąjungoje papūtė „perestroikos“ vėjai, permainos pasiekė ir tris okupuotas Baltijos šalis. Atsirado galimybė atkurti savo nepriklausomybę.

Visuomeninių organizacijų kūrimąsi skatino ir nepasitenkinimas esama padėtimi kultūros, kalbos, aplinkosaugos, paminklosaugos srityse.

„Paminklosauginis sąjūdis buvo savotiška pirminė, dar žinoma nebrandi, priešinimosi okupaciniam režimui forma. Jis padėjo ne tik nariams, bet ir visuomenei įsisąmoninti galbūt nujaučiamą, bet viešai neįvardinamą faktą. Paminklų naikinimas, kuris buvo įgijęs didelį mastą, juk buvo ir tautos kultūros naikinimas“, – pasipriešinimo sąjūdžio užuominas prisimena filosofas, Sąjūdžio inciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas.

Pasak jo, tokiais judėjimais visų pirma buvo kaupiama visuomeninio ir politinio veikimo patirtis.
„Keliant įvairius klausimus tekdavo ne tik susitikti, bet ir kaip reikalas susiremti su ne tokia visagale kaip anksčiau sovietine biurokratija. Tai buvo pirmosios politinės ir idėjinės kovos apraiškos“, – pasakoja filosofas.

1988 metų balandžio 20 d. Arvydas Juozaitis skaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Jame jis išsakė daug kritikos esančiai totalitarinei sistemai, kalbėjo apie tautos istorijos klastojimą.

Anot paties A. Juozaičio, tai, kad prieš jį nebuvo imtasi jokių represijos priemonių, buvo Michailo Gorbačiovo viešumo politikos rezultatas.

„Leido ta prasme, jog neuždraudė ir neuždarė. Reikėjo išjudinti inteligentiją, kad ji išdrįstų kažką daryti. Reikėjo ir rasti tinkamą būdą, kad nereikėtų eiti į gatves, juk tuo metu net vėliavos į gatvę negalėjai išnešti“, – prisimena A. Juozaitis.

1988 metų pavasarį Lietuvoje jau veikė neformalios visuomeninės organizacijos, brendo ir idėja suvienyti visas Lietuvos demokratines jėgas.

Oficialia visuotinio judėjimo pradžia laikomas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 metų birželio 3 d. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės. Iš jų 17 priklausė Komunistų partijai.

1988 vasarą Lietuvoje prasidėjo taiki nacionalinė revoliucija, kuri buvo praminta Dainuojančia revoliucija. Jai vadovavo Sąjūdis, tuo metu vienijęs įvairių sluoksnių žmones.

„Paskui jau buvo tik organizacinis tos grupės etapas, kuris išvedė į didžiuosius mitingus. Protestai ir mitingai kėlė entuziazmą, skatino plačiai jungtis ir rajonų gyventojus. Steigiamajame suvažiavime komunistų valdžia aiškiai pamatė, kad tauta palaiko Sąjūdį“, – pasakoja Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Romualdas Ozolas.

Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 23 d.

Jo dalyviai iš pradžių deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo, ekonominio savarankiškumo siekius. Nuo lapkričio mėnesio Sąjūdžio dalyviai užėmė ir savarankišką politinę poziciją, atsiskyrė nuo komunistų partijos.

„Esminiai Sąjūdžio žingsniai kelyje į Nepriklausomybę buvo Sąjūdžio susikūrimas, susidūrimas su partine hierarchija, Baltijos kelias, Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Maskvos ir pats Nepriklausomybės paskelbimas“, – pasakojo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronislovas Gendzelis.

Anot jo, kiekvienas panašus judėjimas turi rizikos laipsnį, bet didžiausia rizika buvo iki rinkimų, kuriuose dalyvavo Sąjūdžio judėjimo nariai. Kita rizika – Maskva suprato, kad Sąjūdis nesiekia draugiškų permainų, o pamatė tikruosius jų tikslus.

Vis tik Maskva prieš Sąjūdį nesiėmė kraštutinių priemonių, o pats sovietinis aparatas tapo neefektyvus ir negalėjo susidoroti su pasipriešinimu.

„Sąjūdį buvo galima užgniaužti tik pačioje pradžioje. Vėliau į iniciatyvinę grupę specialiai buvo įtraukiami tokie žinomi asmenys kaip Justinas Marcinkevičius, nes represijos prieš juos, areštai, būtų sudarę prastą atgarsį apie Maskvos politiką. Kuomet prasidėjo mitingai, sutramdymas buvo sunkiai įmanomas“, – pasakojo R. Ozolas.

Istorikas Alvydas Anušauskas pastebi, kad buvo siūlytas ir alternatyvus pasipriešinimas okupacijai. Lietuvos laisvės lyga tikėjosi, kad tarptautinė bendruomenė galėtų priversti Sovietų Sąjungą išvesti iš Lietuvos savo kariuomenę, o vėliau padėtų suorganizuoti demokratiškus rinkimus.

Vienas iš pagrindinių metodų išlaisvinti – taikus pasipriešinimas.

Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Ryto garsai“.