Moacir P. de Sá Pereira

 

Kai pirmą kartą skaičiau, kad darbo grupė dėl dvigubos pilietybės planavo įteikti Seimui rekomendaciją išskirti 6 skirtingas žmonių grupes, kuriems būtų suteikiama dviguba pilietybė, supratau, jog JAV gyvenantys lietuviai į šias išimtis nepatenka. Taigi žinojau, kad tuoj apie šios darbo grupės rekomendacijas skaitysiu visoje JAV lietuvių spaudoje ir išgirsiu nusiskundimus iš Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos.

Taip nuostabiai sugebėjau pranašauti, kad net gaila, jog tą pačią dieną nenusipirkau loterijos bilieto. Bet nenutuokiau, kas bus po to.

Yra daug įvairių rimtų priežasčių, kodėl Lietuva turėtų suteikti dvigubą pilietybę JAV lietuviams. Tai stiprintų ryšius tarp Lietuvos ir JAV lietuvių, kurie padėtų Lietuvai finansiškai. Juk JAV lietuviai siuntė kapitalą, kuris išlaikė pirmąją Lietuvos Respubliką. Nors Lietuva dabar laikosi tvirčiau, vis tiek šaliai būtų naudinga neskriausti šių galimų „žmonių-bankomatų“. Be to, Lietuvai būtų naudinga, jei joje gyventų daug JAV piliečių – jei kiltų kokia nors militaristinė ar teroristinė krizė, kurios metu į pagalbą neprisišauktų NATO, tai JAV vis tiek bandytų apsaugoti savo piliečius (nors jie kartu ir būtų Lietuvos Respublikos piliečiai). Yra daug valstybių (pvz., tos pačios JAV), kurios pripažįsta dvigubą pilietybę be problemų, tai Lietuva galėtų drąsiai sekti jomis.

Tačiau Lietuvos ir JAV bendra narystė NATO aljanse nėra viena iš tų priežasčių, ir aš nesuprantu, kodėl PLB pirmininkė R. Narušienė ir „Amerikos lietuvio“ redakcija kartoja tai, ragindami žmones pasisakyti už dvigubą pilietybę JAV lietuviams. Ir dar nesuprantu, kodėl bandoma tarp NATO ir Europos Sąjungos (ES) sudaryti lygiavertiškumą.

„Amerikos lietuvio“ redaktorė V. Ragauskaitė, kalbėdama apie galimybę įteisinti dvigubą pilietybę ES nariams, klausia: „O kuo prastesni NATO aljansui priklausančiose valstybėse (taigi - Lietuvos sąjungininkėse) gyvenantys tautiečiai?“ (nr. 15/415, 2008 04 12). Atsakymas į šį klausimą turėtų būti (nors, žinoma, nėra) visiškai paprastas: gi NATO nėra ES.

NATO — tai aljansas dėl valstybių gynybos. NATO nariai nesikiša į savo sąjungininkų vidaus reikalus. 1949 m. patvirtintoje Šiaurės Atlanto sutartyje vienintelis valstybinis reikalavimas iš sąjungininkų buvo tai, kad valstybė užtikrintų „asmens laisvę“, „teisėtą valdžią“ ir „demokratiją“. Nieko apie pilietybę NATO steigiamojoje sutartyje neparašyta.

Be to, NATO rūpinasi visų pirma sąjungininkų sienų vientisumu. Nors dabar NATO ir atlieka humanitarinius uždavinius, jų pagrindinis tikslas yra apginti sąjungininkus nuo užpuolimų Šiaurės Amerikoje ar Europoje.

Iš kitos pusės ES, kaip visi žinome, rūpinasi, gal net iki absurdo, savo narių vidaus reikalais. Ir ES kaip tik rūpinasi bei tvarko pilietybės klausimus. Neatsitiktinai ant naujų lietuviškų pasų dabar parašyta „Europos Sąjunga“, o ne „NATO”. NATO neturi atitinkamų pozicijų Europos Parlamente, Europos ombudsmene ir svarbiausia Europos teisingumo teisme. NATO rūpinasi, kaip geriau apsaugoti savo erdvę. ES žiūri ir į vidų, ji užtikrina žemės ūkio ir ekonominę politiką bei žmonių teises.

Lietuvai prisijungus prie ES, Lietuvos piliečiai gali laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą ir dirbti be vizų. Dabar matome, kaip pildosi „ŽAS“ grupės pranašystė, kad greitai Londone bus įkurta Laisvės alėja. Tuo pačiu metu bevizio režimo Lietuvai su JAV nėra. A. Simanonytė „Amerikos lietuvio" puslapiuose dejuoja, jog darbo grupės projektas „diskriminuoja" JAV lietuvius. Bet ji nė žodžio nerašo apie tai, kad JAV jau eilę metų diskriminuoja Lietuvos lietuvius. Jei NATO būtų lygiavertė ES, tai nebūtų klausimo dėl bevizio režimo.

Bet pasirinkusi žodį „diskriminuoja“, p. Simanonytė (ar „AL“ redakcija) parodo pamatinę nepasitenkinimo priežastį. Diskriminacija - tai elgesys prieš žmogų dėl to, ko žmogus negali kontroliuoti ar neturėtų ginti: savo lytį, rasę, religiją ar panašiai. Pilietybę galėtume pridėti prie tų asmens nuosavybių. Aš, pavyzdžiui, nepasirinkau teisės tapti JAV piliečiu, kaip nepasirinkau ir augti šeimoje, kur visi kalbėjo lietuviškai. Šitokios nuosavybės atsitiktinės, ir veikimą prieš jas galime vadinti diskriminacija.

Tačiau dviguba pilietybė — tai kitoks paukštis. Jei žmogus atsiduria situacijoje, kur turi pasirinkti pilietybę, tai yra pasirinkimas, už kurį tas žmogus turėtų būti atsakingas, o ne apie kurį savanaudiškai zirzti, jog neteisinga, kad kartais negalime „ir turėti, ir valgyti savo pyragą“ (kaip čia sakoma). Aišku, gaila, kad aš patingėjau ir nepasirūpinau, jog man būtų suteikta ir Lietuvos pilietybė 2003 m., kai Lietuvos archyvuose atradau visus dokumentus apie savo senelius. Bet nemanau, jog turiu kažkokią nenusavinamą teisę į Lietuvos pilietybę. Man ta pilietybė būtų privilegija, o ne teisė. Aš juk vis dar esu JAV pilietis ir dalyvauju JAV politiniame gyvenime.

Kaip rašiau pradžioje, yra tam tikrų priežasčių, kodėl Seimas turėtų įteisinti dvigubą pilietybę JAV (ir Kanados, ir Australijos, ir Rusijos, ir Pietų Afrikos) lietuviams. Man gaila, jog tų priežasčių spaudoje beveik nematau. NATO ir ES lygiateisiškumas - tai paprastas konservatorių paranojos maitintas išsisukinėjimas, kuris šaltojo karo palikimą išlaiko kaip lietuviškos tapatybės pagrindinį principą. O vadinti darbo grupės siūlymus diskriminacija - tai žala Lietuvos istorijai ir tiems, kurie savo gyvybe sumokėjo dėl tikros diskriminacijos bei sovietų, nacių ir lietuvių valdžios įsakymų.