Sumanymas išsirutuliojo iš mūsų jau aštuntus metus vykdomo projekto psichoterapija.ot.lt, kuris buvo skirtas vilniečiams. Prieš kokius ketverius metus pastebėjome, kad tarp besikreipiančiųjų ima daugėti užsienio lietuvių. Jų problemos tokios gan neraminančios: išvažiuoja vienas, prasideda panikos priepuoliai, depresijos, bėdos dėl socialinės izoliacijos, žmonės ima jaustis kitokie nei vietiniai, prastesni, mažėja savivertė, nepasitikėjimas savimi. Užpernai pradėjome kalbėti, kad reikia kažką daryti, kad tiems išvykusiems žmonėms padėti, tačiau iškart nesugalvojome, kam tai galėtų rūpėti, kas galėtų tokį projektą finansuoti. Tad prieš metus startavo visi žygiai, prasidėję nuo Pasaulio lietuvių bendruomenės, ėję per Seimą, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kol galiausiai kreipėmės į Vyriausybę. Mūsų projektas susideda iš dviejų dalių. Viena skirta emigrantų Lietuvoje paliktiems vaikams, o kita dalis yra internetinės konsultacijos užsienyje gyvenantiems tiek suaugusiems, tiek vaikams. Pirmą dalį turėtų paremti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o antrąją finansuos Vyriausybė iš Rezervo fondo.

Tad idėja gimė tiesiog iš būtinybės, nes daugėjo besikreipiančių Internetu, kurie gyvena užsienyje. Ir tų besikreipiančių būtent į mus motyvai nebūtinai buvo susiję su finansiniais dalykais. Kai kurie Internetu susimoka už konsultacijas, tiesiog net ir labai gerai mokant užsienio kalbą kalbėti apie skaudžius dalykus, apie savo vidines problemas gimtąja kalba šnekėti yra paprasčiau.

O pats konsultavimas Internetu, pasiimtas iš pasaulinės praktikos? Nes mes visi žinome konsultacijas specialisto kabinete prigulus ant sofutės. Įprastos ir konsultacijos telefonu. Bet virtuali psichologinė pagalba dar daugeliui mažai pažįstamas dalykas.     

Kaip jau minėjau, virtualias konsultacijas vykdome jau aštuonerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas paauglys pas mane lankė terapiją. Problema buvo tokia, kad jis gyveno vienas su mama, be tėčio ir ištisas valandas praleisdavo „chatuose“. O Kadangi tuomet Internetas buvo dar toks, kad tekdavo mokėti už jame praleistą laiką, tai juos pasiekdavo tūkstantinės sąskaitos. Pradžioje jis tai slėpdavo nuo mamos, bet galiausiai viskas išaiškėjo. Nusprendžiau pati išsiaiškinti kas tą vaikinuką taip įtraukė. Atsisiunčiau „mIRC“ pokalbių programą, nes „Skype“ tada dar net nebuvo. Ir ėmiau bendrauti, net sutikau senų draugų irgi besinaudojančių „mIRC“. Paskui pamačiau, kad toje pokalbių svetainėje vyksta „guodyba“. Ten esame visokių kanalų, tokių kaip „Mamontovas“, „Depresija“, „Savižudybė“, „Liūdesys“, kur pasikalbėti renkasi melancholiški žmonės. Jie guodžia vienas kitą ir tai ne visada baigiasi gerai. Neretai tas guodėjas yra gan piktybiškas asmuo tiesiog norintis pasiklausyti kaip kitam blogai, o galiausiai dar ir pasako „tu pats durnas, pats kaltas“ ir pan. Žodžiu, į miltus sumala ir taip jau jautrią būtybę. Pamačiau kas vyksta tuose „chatuose“, pamačiau, kad ten žmonės ir įsimyli, ir neapkenčia, tiesiog vyksta gyvenimas. Nusprendžiau rašyti projektą „Atviros Lietuvos fondo“ naujųjų technologijų programai ir prašyti jų finansavimo tokioms virtualioms konsultacijoms. Tačiau neturėjome patirties kaip rengiami tie projektai ir pinigų negavome. Bet mums buvo pasakyta kokias klaidas rašydami projektą padarėme ir, kad sumanymas tikrai puikus. Tad kitais metais vėl kreipėmės dėl finansavimo ir jį gavome, net pora kartų iš eilės. Tokia buvo pradžia, netrukus atsirado savanorių komanda ir viskas ėmė plėstis. O paskutiniais metais ėmėme dirbti ir per „Skype“.

Visgi paaiškinkite kaip vyksta tos virtualios konsultacijos?     

Viešai paskelbiamas budėjimo grafikas, pavyzdžiui pirmadienį 17 – 19 val. budi vienas ar kitas savanoris arba specialistas. Jei savanoris – jo vardas prasideda „sav“, pavyzdžiui „@sav_Birute“, jei specialistas – „psy“, pavyzdžiui „@psy_Juste“. Visi mūsiškiai yra su ženkliuku „@”, kad būtų galima atskirti, jog tai nėra kokie nors apsišaukėliai. Programoje „mIRC“ mes turime savo kanalą, į kurį galima jungtis per mūsų svetainę arba tiesiogiai. Žmonės ateina ir kalbasi su budėtojais. Žinoma, konsultacijos vyksta privačiuose languose, be jokių pašalinių. Prie budėjimo grafiko parašyti ir savanorių bei specialistų „Skype“ vardai ir galima skambinti, rašyti jam per „Skype“. Žmogus pats pasirenka kaip jam patogiau rašyti ar kalbėti balsu, kiti nori ir „Webcam“ naudotis.

Budėjimo valandas bandysime kaitalioti, nes neaišku iš kokių šalių sulauksime daugiausia žmonių, juk tarkim su JAV mažiausiai 7 val. skirtumas, su kokia nors Naująją  Zelandija dar kitoks laiko skirtumas. Iki šiol dažniausiai budėjimas vykdavo vakarais.

O jums, kaip specialistei, lengviau konsultuoti susirašinėjant ar kalbant balsu?

Ne tai, kad lengviau, bet kalbant tiesiog daugiau nuveikiama. Juk kalbame greičiau nei rašome, tad per valandą padaroma daugiau. Be to, kalbėjimas balsu yra daug informatyvesnis, nes girdi intonacijas. Be to, susirašinėjant nutinka taip, kad žmogus nieko nesakęs kažkur dingsta, o kaip tik gvildenama kokia nors skaudi tema, jis gal jau ant savižudybės slenksčio ir staiga nieko neberašo. Aišku, gal jis į tualetą nuėjo ar rašo labai ilgą pasisakymą, bet nematydamas, negali žinoti ir kas ten dedasi. Paskui, žinoma, susirašinėjant klientai išmoksta rašyti trumpesniais gabaliukais, bet geriau dažniau.

Dabar turiu pora pacientų iš užsienio ir su jais kalbame balsu. Tai toks artimesnis būdas. Kiti net patys sako, kad kalbėjimas jiems priimtinesnis, nes yra spontaniškesnis. Bet turiu mergaitę iš nedidelio Lietuvos miestelio, kurią kamuoja stipri sociofobija, ji niekur viena neišeina iš namų, net metė studijas Vilniuje ir grįžo atgal į tą savo miestelį. Su ja jau dirbu pusmetį, bet vis dar tik susirašinėjame.

Iš tos patirties kurią sukaupėte iki šiol, iš kokių šalių ir kokiose situacijose atsidūrę lietuviai emigrantai dažniausiai į jus kreipiasi?

Airija, Anglija, nes kitaip ir būti negali, mat mūsų ten tiek daug. Taip pat nemažai žmonių iš JAV bei Kanados. Taip pat Europos šalys: Italija, Ispanija, Vokietija, Šveicarija. Iš buvusio sovietinio bloko klientų neturime.

Situacijos būna visokios, priklausomai nuo to, ką žmogus tame užsienyje veikia. Dažnos priešgimdyvinės ir pogimdyvinės depresijos. Kita situacija - jauna mergina išteka už mylimo vyro, išvyksta svetur, ten gyvena gražiuose namuose, žodžiu, visos svajonės staiga išsipildo, bet viduje kažkokia tuštuma. Kita kategorija – dirbantieji, kurie dirba kvalifikuotą darbą, na bent jau pardavėjomis; Ima lyginti save su kolegomis ir galvoti, kad yra prastenės, kad tos vietinės gudresnės, kompetentingesnės, įžūlesnės ir pan. Prasideda lyginimai su draugo ar vyro buvusiomis merginomis, kad jos geresnės ir pan. Visa tai veda į ašaras, nesinori sekso, santykiai šąla, tas vyras nebesupranta kas čia darosi ir pan. Gana dažnas atvejis, kai vyras žmonai pasiūlo nedirbti, nes jis uždirba šeimai pakankamai pinigų. Tačiau Lietuvoje ji dirbo, realizavosi kaip asmenybė. Po kelių mėnesių nedarbo prasideda problemos, trūksta veiklos, nebežino kur save dėti. Žinoma, yra tokių moterų, kurioms nedirbti visai smagu. Bet tos, kurios kreipiasi į mus, dėl to nedarbo kankinasi, jaučiasi nereikalingos, prieina net iki abejonių ar verta su tuo vyru gyventi. Mums tenka jas „palydėti“ iki kokios nors savanoriškos, labdaringos veiklos ir pan. Apibendrintai pasakius, žmogus svetur pasijaučia vienišas ir tampa tarsi penkiametis. 

Poroms iškyla ir ta problema, kad papuola į to draugo ar draugės užsieniečio kompaniją, savų draugų nėra, nes jie likę Lietuvoje. Ir ta antros pusės kompanija nebūtinai būna prie širdies. Ir vėl kyla problemos.

Kreipiasi studentai. Išvykstantys į užsienį studijuoti paprastai yra labai aukštų aspiracijų, aukštų siekių. Iš to didelio perfekcionizmo ten pradėjusiems dirbti kyla bėdos: nesugebėsiu, suklysiu ir pan. Taip jie save užgraužia iki nerimo, baimės eiti į darbą, nors patys to norėjo, praėjo didžiulius konkursus ir pan.

Kažkiek įtakos turi tai, kad išvykai iš Tėvynės, kur tavo šaknys, kur tėvai, draugai, bet tokie pat dalykai gali nutikti ir gyvenant Lietuvoje.

Susidaro įspūdis, kad moterys turi daugiau psichologinių problemų arba jos tiesiog labiau linkusios pagalbos kreiptis į psichologus.

Darome anoniminę statistinę analizę ir ji parodo, kad moterų į mus tikrai kreipiasi daugiau, gal mes, moterys, esame emocionalesnės, jautresnės, labiau pažeidžiamos... Pavyzdžiui 2006 metų Vilniaus statistika rodo, kad moterų kreipiasi beveik dvigubai daugiau nei vyrų.

Tačiau vyrai turi savo specifinių bėdų. Pavyzdžiui Internetu, daug kreipiasi dėl seksualinių problemų. Manau, tai daroma todėl, kad virtualioje erdvėje galima išlikti anonimišku ir nėra to „face to face“ kontakto. Taip pat Internetu kreipiasi seksualinių mažumų atstovai, jų žymiai daugiau virtualiose, nei realiose konsultacijose. Realiose konsultacijoje man nėra tekę turėti jaunų žmonių, kurie kreipiasi dėl to, kad ketina pirmą kartą pasimylėti, o internetinėse konsultacijose tai gan dažni atvejai. Dar viena problema, kurią labiau linkstama aptarti virtualiai nei realiai – smurtas šeimoje.

Jūsų kolega psichoterapeutas Olegas Lapinas yra pasakęs, kad emigrantai ir net jų vaikai niekada nebus laimingi, nes jie visada bus svetimi. Ką apie tai manote jūs?

Nepritariu tokiai nuomonei. Nepritariu ir tiems visiems burbėjimas, kad reikia būtinai visus sugrąžinti atgal į Lietuvą. Manau, kad niekas negali suaugusiam sveikos psichikos žmogui pasakyti ką jis turi su savo gyvenimu daryti. Žmogus pats sprendžia kur dirbti, kur gyventi, su kuo gyventi ir pan. Man atrodo, kad emigracijos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo asmens vidaus, kaip pats su savim sutari. Vienoje TV laidoje apie Joną Meką kalbėjo vienas iš jo bendraminčių, irgi lietuvis, bet jau daugelį metų gyvenantis berods Amerikoje. Jis labai daug keliauja ir laidos vedėjas jo paklausė, kodėl būdamas tokio amžiaus vis dar tiek blaškosi po pasaulį. O jis atsakė, kad visur labai gerai jaučiasi. Aš net užpavydėjau – štai kaip gerai žmogus su savimi sutaria. Namus jis veža savy. Jo viduje – harmonija, jis nesuka galvos, kad atvykęs į Ameriką bus traktuojamas kaip iš trečiosios šalies. Visa tai sukuria žmogaus protas – tą nepasitikėjimą savimi. Todėl su O.Lapino pasakymu nesutinku. Žinau žmonių, kuriems negerai ir Lietuvoje, ir Kretoje, ir Amerikoje, ir, ko gero, būtų blogai Mėnulyje. Šaknys yra svarbios, juk neretai žmonės į Lietuvą grįžta pasitikti gyvenimo saulėlydžio. Ir jauni žmonės gyvendami svetur neretai daugiau žino apie Lietuvą, nei būdami joje. Aišku, yra svarbu iš kur esi kilęs. Bet nemanau, kad geografinė platuma gali apibrėžti tavo ir tavo vaikų laimę ir sėkmę. Esu įsitikinusi, kad savyje vežiesi nuostatas ir požiūrį. Pamenu Vytautas Kernagis vos atsidarius sienoms lankėsi Amerikoje ir grįžęs pasakojo, jog nelaimingi yra tie, kurie išvyko laikinai. Tie, kurie išvyko kažkam užsidirbti ir grįžti labiau kankinami nostalgijos ir psichologinių krizių. Jie nuolat strese. O išvykę visam – nebesinervina, kuria gyvenimą ten. Ne geografijoje yra mūsų laimės esmė ir priežastis.