Punskas apskritai yra labai labai specifinė vieta. Ir visad yra sakoma, kad tai Lietuvos dalis, kad tai Lietuva ne Lietuvoje. Kartą Punske buvo Tėvynės Sąjungos partijos sąskrydis ir konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius tada sakė, kad Punske jaučiasi labiau Lietuvoje nei pačioje Lietuvoje, kad ten tiesiog gatvėje sutinki vaikštančius patriotus. Punskas tikrai nėra Lenkija, tai lietuvių kraštas. Punsko valsčiuje yra gal tik kokios 2-3 tikros lenkiškos šeimos. Tad ir savęs, ir savo situacijos negaliu lyginti tarkim su Kanados lietuviais, jų gyvenimu. Juk Punskas yra etninės Lietuvos žemės.

 

(juokiasi – aut. past.). Visa tai yra tikrai nerealu. Punske yra tautinių šokių ansamblis, kuriame šoka 200 šokėjų – vaikų nuo penkių metukų iki studentų. Pavyzdžiui studentų grupėje yra dvylika porų, kurie nuolatos grįžinėja į Punską vien tam, kad sudalyvautų repeticijose, prieš koncertus - kas antrą savaitgalį, kai koncertų nėra – bent kartą per mėnesį. Studentai grįžta į Punską iš Balstogės, iš Varšuvos, iš Vilniaus, iš Kauno tam, kad pašoktų. Kaip minėjau, visą ansamblį sudaro 200 žmonių ir palyginus su Punsko gyventojų skaičiumi tas santykis tikrai fantastiškas.

Kai atvažiavau į Lietuvą studijuoti, apskritai buvau nusivylusi. Nejaučiau čia jokios lietuvybės. Man atrodo, kad tiems, kurie gyvena Lietuvoje ta lietuvybė nėra aktuali. O Lenkijoje, kai koks lenkas į tave kreivai žiūri ar dar kažkas, kai tiesiog turi kovoti už save, už savo lietuviškumą, tada ir tas supratimas, sąmonė visai kitokia. Tad taip, mes esame išprotėję dėl lietuvybės.

 

Nepasakyčiau, kad nesuprasta, bet, kad kitokia – taip. Kartais tarkim sėdžiu paskaitoje ir pagalvoju, kad aš garantuotai moku daug daugiau lietuviškų dainų, nei visi auditorijoje sėdintys žmonės kartu sudėjus. Arba pasakau, kad važiuoju namo, nes turiu tautinių šokių repeticiją ir išgirstu klausimą: Lenkiškų? Kai atsakau, kad lietuviškų, dažnai klausiantysis tik patrauko pečiais ir tiek.

 

Ko gero, tai buvo natūralus sprendimas. Punske apskritai gan ryški tendencija, kad labai daug žmonių važiuoja studijuoti į Lietuvą. Tarkim lietuvišką licėjų kartu baigėme 40 žmonių, kokie 25 atvyko studijuoti į Lietuvą. Šiuo metu Lietuvoje studijuoja apie 100 mūsų krašto lietuvių.

 

Gal kokie 6 įstojo į Lenkijos universitetus, kiti visai nestojo mokytis. Kai turime tą Lietuvą taip arti ir turime galimybę čia studijuoti, tai būtų nuodėmė jos neišnaudoti. Lietuva mums pasiekiama ranka, tad kodėl čia nestudijuoti? Nereikia slėpti dar ir to, kad užsienio lietuviams suteikiamos labai geros sąlygos mokytis Lietuvoje. Yra valstybės rezervuotos vietos, tad esi garantuotas, kad pateksi į universitetą. Vyriausybės sudarytos sąlygos yra labai skatinančios čia atvykti ir mokytis.

 

Ta tendencija, kad Punsko lietuviai vyksta studijuoti į Lietuvą yra dar gan nauja, įsigalėjusi gal tik kokius paskutinius šešerius ar penkerius metus, tad tų absolventų dar nėra labai daug. Visgi labai didelė dalis lieka Lietuvoje. Manau, tame nėra nieko stebėtino. Jei turi galimybę studijuoti Lietuvoje, čia baigi mokslus, tai čia ir lieki, nes Punskas mažas miestelis, ten nėra labai daug ką veikti, nėra daug darbo vietų, o į Lenkiją važiuoti apskritai nematau prasmės. Manau, kad žmonės tiesiog nejaučia jokio glaudesnio ryšio su Lenkija. Tai tiesiog valstybė, kurioje mes gimėme, užaugome, bet baigus studijas Lietuvoje nėra ko važiuoti į Lenkiją. Į Lenkiją traukia nebent Punskas, bet, kaip minėjau, ten nėra kur dirbti.

 

Aš esu optimistė. Be to, juk nėra taip, kad apskritai niekas negrįžta, yra jaunų šeimų Punske.

 

Yra tekę radijuje rengti laidą apie Lenkijos lietuvius. Tuomet Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasparavičiūtė buvo nusiteikusi gan pesimistiškai, kad lietuviai visgi tame krašte amžiams neliks. Kita vertus, juk ir Seinų pavyzdys, kur labai ryškus nutautėjimas ir Punskui nesuteikia daug vilčių.

Aš esu daug labiau optimistiškai nusiteikusi. Tiesa, nežinau kaip bus po kokių 100 metų. Bet dabar nuvažiavęs į Punską tiek parduotuvėje, tiek kokioje nors įstaigoje visur susikalbėsi lietuviškai, visi ten tarpusavy kalba lietuviškai. Punske veikia lietuviška mokykla, kur vaikai nuo darželio iki abitūros būna lietuviškoje aplinkoje. Ir tai labai stiprus veiksnys, padedantis išlaikyti kalbą ir kultūrą. Net ir dabar, būdami studentais mes dažnai grįžtame į Punską. Pavyzdžiui, pirmame kurse namo važiuodavau kiekvieną savaitgalį. Ir visi sugrįžę kalbame kaip mums Punske gera, nes tai labai unikali vieta, apgaubta lietuvybės dvasios, kuri visus traukia į Punską. Nemažai punskiečių dabar gyvena Kanadoje, tačiau atostogoms jie labai dažnai atskrenda į Punską. Pavyzdžiui keturių asmenų šeimai lėktuvo bilietai tikrai kainuoja nemažai ir jie galėtų vietoj Punsko skristi į kokią Kubą ar Floridą, bet keliauja į Punską. Nes čia gera. Tad aš esu nusiteikusi optimistiškai – lietuvybė Punske tikrai neišnyks.

 

Taip. Kai kurie mano dėstytojai sužinoję, kad esu iš Punsko ima pasakoti kaip ten lankėsi. Arba užsienio lietuviai, kurie pavyzdžiui Punske buvo per Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą šiltai prisimena mūsų kraštą. Neteko nė karto girdėti, kad kažkas apie Punską atsilieptų blogai. Nes ten yra ypatinga dvasia. Man pačiai labai įdomu iš kur ta dvasia kyla.

Tiesa, dabar palaikyti lietuvybę gan paprasta, o mūsų seneliams net tekdavo kovoti su lenkais, kad vyktų lietuviškos mišios, kad būtų lietuviška mokykla. Jiems dėl visko, kas lietuviška tekdavo kautis.

 

Pirmiausia, aš pati labai nenorėčiau ištekėti už lenko.

 

Bet juk širdžiai neįsakysi.
Man tas negresia, nes mano vaikinas yra lietuvis, ačiū Dievui. Kaip ir sakiau, pati to nenorėčiau. Bet ir mano šeima tuo nebūtų patenkinta, nes vis tiek kiltų problemų. Aš neįsivaizduoju, kad galėčiau sukurti šeimą su lenku. Nesu šovinistė ar nacionalistė, bet vyro lenko nenorėčiau. Tiesa, esu stipraus charakterio ir ištekėjusi už lenko, manau, vis tiek vaikus išmokyčiau lietuviškai. Bet visi taip sako, o kai atsiranda vaikai, kartais viskas pakrypsta į kitą pusę. Žodžiu, tikrai nenorėčiau vyro lenko.