Brangus dienorašti, o pasaulis taip pašėlusiai mažėja! Net jei kartais prireikia tiek daug laiko įveikti berods visai nedidelį atstumą. Berods tik prieš kelis šimtus metų Kristupas manė, jog pasaulis tėra trys kontinentai; kur vaikus prieš miegą gąsdindavo legendom, jog nukritus nuo pasaulio krašto, papuoli geriausiu atveju jūros monstrui į nasrus... Ir štai, nubundu eilėje žmonių, kurių gyvenimai truputį susijaukia, kai vienas visai nedidukas lėktuvas nenuskraidina jų į Amsterdamą. Tuomet prireikia daug kantrybės, daug atidaus stovėjimo eilėse, kaip vienas iš mano likimo draugų pastebėjo „kaip prie dešros tarybiniais metais“ ir dar daugiau žinojimo, kad viskas turi prasmę ir galų gale pasibaigia sėkmingai.

Brangus dienorašti, pačiose Pasaulio futbolo čempionato finalo išvakarėse turbūt truputį keista rašyti apie kažką kitą nei futbolas. O gal ir ne. Nes futbolas yra žaidimas. Gyvenime yra tiek daug žaidimų. Net jei ne visi užfiksuojami visų įmanomų kamerų ir palydimi aistringais sirgalių šūksniais…

Birželis yra nuostabus metas. Pilnas stebuklų, pilnas išsipildymų ir netikėtų susitikimų. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia – palengvėjimas visada ateina laiku. Net jei trūksta miego, kišenių gylio burbuliukams sudėti; pro pravirus langus lengvai plaukioja žuvys. Nes pievose nebetelpa. Tik laumžirgiai suka lizdus, kad kvėpuot būtų lengviau... Kinrožių žiedlapiai užima kvapą – balti ir rožiniai, balti ir rožiniai...

Brangus mano dienorašti, pastarosios dienos tokios tobulai pilnos visko – burbuliukų, sapnų, svajonių, šypsenų, kvapą užimančio žydėjimo laukimo, debesų, pilnų krištolinių lašelių, (at)pažinimo, mokymosi ir mokėjimo už gražiausias akimirkas. Ir dar daugybės netikėtumų, nes yra dalykų, kurių niekas niekada negalėtų suplanuoti...

Brangus dienorašti, pastaruoju metu vis galvoju apie naivumą ir apie tai, kodėl po tiek laiko, jo turiu į valias. Galvoju apie baltą drobulę ir aukštą dangų. oooOo jeigu gyvenimas būtų toks, kaip mes norim – kaip pasaka – kaip toj dainoj moko Baz Lurhmann. Tada gyventume tokiam pasauly, kuriame nebūtų alkanų, nelaimingų ar mokančių per didelius mokesčius. Mes visi šypsotumėmės, moterys gautų puokštes gėlių, nes vyrai niekada nepamirštų jų gimtadienių ar kitų svarbių datų; seneliai mokytų anūkus ir vaikai gerbtų savo tėvus (ir tas jausmas būtų abipusis). Atsikėlęs ryte jaustum tą nuostabų jausmą – rytas, nes nebūtų klaikių žadintuvų ir visi dirbtų, tobulėtų ir nesijaustų įstrigę voverės rate. Žmonės gyventų čia ir dabar, nes tai yra pats svarbiausias laikas ir svarbiausia vieta. Drįstu galvoti, kad pagal Karlsono pageidavimą, gimtadieniams gautume daugiau tortų, nei žvakučių ir dangus niekada negriūtų ant Katinėlio.

Brangus dienorašti, ar jau pastebėjai, kad pavasarėja? Su kiekviena diena dangus tampa aukštesnis. Oh dear, aną popietę net mačiau mažą geltoną gėlytę, nedrąsiai bandančią išlysti pro šapelius iš dar šaltos žemės. Panašiai, kaip ir mano tikėjimas, kad viskas bus gerai po sunkių ilgų juodų vakarų.

Sveikas, dienorašti. Žinai, būtent tada, kai jau ėmiau svajoti apie pavasarį, vėl prisnigo. O apie ką tu galvoji rytais? apie cirke dirbančią moterį, kuri neturi aukštakulnių ir nuolat rausta prieš tigrų dresuotoją, kuris nekenčia cigarų; apie mieles, kurios nebenori cukraus ir pyraguose palieka didžiules kiaurymes; apie pieno karvutes pievose palei ežerą tarp geltonų kaip medus pienių; apie trupiniais nubarstytas skardines palanges, kurios nenutuokia apie įsimylėjusius plieninius lietaus vamzdžius; apie kaktusus, kurie vietoj spyglių augina šilkverpių kokonus; apie kaspinus, apjuosusius elektros tinklus taip, kad mažam kaimely jau trečia diena neveikia televizoriai; apie nedygstančias pupas, kurias žvirbliai barsto pajūryje, o žmonės renka ir neša į muziejų; apie dar daug dalykų...

Brangus dienorašti, ar pastebėjai, kad po švenčių būna tas periodas, kai mes visi skubam nudirbt darbelius, kuriuos tyliai ar nelabai atidėliojom švenčių proga. Būtent tuo periodu gatvės būna pilnos nupuoštų ir liūdnų ex-kalėdinių eglučių. Jos tarytum ta Anderseno mergaitė su degtukais - vis dar viltingos, vis dar žalios, vis dar norinčios būti aktualios, bet jau sunkiai įsipaišančios į patrakusiai į priekį lekiančią kasdienybę.

Aš taip niekada ir neišmokau čiuožti. Turėjau baltas pačiūžas. Nepamenu kaip ir iš kur jos atsirado, tik pamenu, kad jau buvau jas išaugus. Kartais vartydavau jas rankose, sėdėdama ant medinių lakuotų grindų ir vis bandydavau save įsivaizduoti skrendančią virš ledo, besisukančią lyg snaigė. Vis prisimindavau pasaulines čiuožimo olimpiadas ir visus tuos nuostabius besišypsančius žmones, taip tobulai įvaldžiusius kiekvieną judesį, kiekvieną smulkmeną...

Brangus dienorašti, štai ir vėl darsyk metų ratas apsisuko. Šiandien ir jau beveik už valandos saulė ims sukti ratą atgal. Saulėgrįža man visada buvo beprotiškai graži šventė. Gal ne tiek dėl to, kad keliom dienom priartina Kalėdas, bet todėl, kad amžinai primena apie sugrįžtančią šviesą, apie viltingą žiūrėjimą pirmyn ir pavasario laukimą, tą tylų žinojimą, kad jis ateis.

Brangus dienorašti, kaip tu šitam rudenio ūžesy, spalvų sukimosi apžavėtas? Gyvenimas akimirkoj, gyvenimas, lyg ėjimas lynu virš bedugnės – kai nežiūri nei žemyn, nei atgal. Tiesiog žinai, kad viskas čia ir dabar ir tai yra pašėlusiai nuostabu. Berods aną savaitę suvokiau, kad gyvenimas nuostabiausias tuomet, kai leidi sau juo grožėtis, kai leidi būt ta upe, kuri stebisi kiekvienu savo posūkiu, kiekvienu nauju atradimu, kiekvienu akmenuku kelyje. Nes vanduo įgauna indo formą. Ir tai reiškia, kad kuo dažniau įrodinėju esanti ribotų gabumų, tuo labiau tokia tampu.

Brangus dienorašti, žinau, tu mėgsti keliauti. Mėgstu ir aš. Kelionės yra žavu. Jos tave užgrūdina įvairiausioms situacijoms ir oro uostai, traukinių ar autobusu stotys tampa labai pažįstamom vietom. Jau nekalbant apie viešbučius ir visą jų gėrį vienkartiniuose įpakavimuose. Vis nauji žmonės, „pool parties“, „roof parties“, „dinner parties“... Ilgi susirinkimai su „Nescafe“ kavos pertraukom. Vis nauji ir nauji žmonės, todėl niekada gilesniais netampantys pokalbiai. „Hi How are you where are you from“. Viskas „politically correct“ ir sterilu. Europos dimensija, globalinės problemos ir tarptautiniai pokalbiai.

Šiandien viriau daug kavos, nes ofisukas pilnas Labai Svarbių Žmonių. Šiandien galvoju apie šerpus, nes berods jie sako, kad reikia vaikščioti lėtai, kad siela nepasimestų nuo kūno. Galvoju, kad taip beprotiškai svarbu kalbėti ir galvoti aiškiai, nepamiršti kvėpuoti ir sapnuoti gražius sapnus.