Lietuviams Kūčios – viena iš svarbiausių švenčių. Senovėje lietuviai per Kūčias atsisveikindavo su senaisiais metais, o per Kalėdas švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Dabar Kūčios tapatinamos su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių pavadinimas kilęs iš pagrindinio šios šventės patiekalo pavadinimo kūčios. Tai svarbiausias apeiginės Kūčių vakarienės valgis, kuris skirtas šeimos nariams, namiškiams ir protėvių vėlėms.

Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų.

Žolinė - tai Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Šventės ištakos - Jeruzalė, IV a. pab. Tai pati seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas - Žolinė, nes per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik gėles. Į bažnyčią nešami šventinti žolynai, javai, daržovės, vaisiai.